kontakiònas (gr. kontakion), viena iš dviejų (greta kanono) didžiųjų bizantiškojo giedojimo poetinių formų ir viena svarbiausių bizantiškųjų bažnytinių giesmių (himnų), giedamų per Liturgines valandas.
Susiklostė Bizantijoje, jam įtakos turėjo sirų liturginė poezija, pradžia siejama su Bizantijos himnografu Romanu Melodu (6 a.). Kontakioną sudaro įžanginė strofa (prooimion arba koukoulion) ir 18–30 (kartais daugiau) pagal vieną modelį sukurtų strofų (oikos), išdėstytų abėcėlės tvarka arba akrostichu (kartais abiem būdais). Dažniausiai kontakioną giedodavo kantorius paprasta melodija, o choras arba bendruomenė pritardavo įžangine strofa. Ilgainiui, atsiradus ir liturgijoje įsitvirtinus kanonui, kontakionas ėmė trumpėti (šis procesas sustiprėjo 9–10 a.). Galiausiai liko tik įžanginė (prooimion) ir pirmoji strofa (oikos). Šių dviejų strofų melodijos darėsi vis labiau išplėtotos ir melizminės, o tokio pobūdžio kontakionas tapo kantorių (arba psaltų) giesme. Tokio stiliaus giesmės apie 11 a. paplito senojoje Rusioje. Jos buvo vadinamos kondakais, užrašomos kondakų notacija (neiššifruota) ir buvo itin išplėtoto melodinio stiliaus.
Klasikinis kontakionų repertuaras apima visus liturginius metus. Įvairiuose psaltikonuose (psaltams skirtuose liturginiuose giesmynuose) surašytos ir silabinio, ir melizminio stiliaus kontakiono melodijos. Nemažai silabinio stiliaus melodijų vėliau (maždaug nuo 13 a.) buvo pavartotos kaip daugelio troparionų modeliai.
2752