kontempliacija

kontempliãcija (lot. contemplatio – (įsi)žiūrėjimas), visuminis (juslinis ir dvasinis) tikrovės suvokimas, sutelktas stebėjimas. Senovės graikai kontempliatyvų (teorinį) gyvenimo būdą laikė aukščiausios rūšies veikla, aktyviu dalyvavimu pasaulyje. Tai esinio būtį puoselėjanti tiesos žiūra, buvimas prie esinio jį regint. Vidurinių amžių mistikoje kontempliacija – Dievo, kaip sukurtosios tikrovės pagrindo, įžvalga, susiliejimas su juo, laimės patyrimas, dvasinių siekių aukščiausia pakopa. Be to, kontempliacijai priskirtas pasyvumas, vienuoliškas kontempliatyvus gyvenimas (lotynų kalba vita contemplativa) priešintas veikliam pasaulietiškam gyvenimui (vita activa). Kontempliaciją ilgainiui imta traktuoti kaip realybės stebėjimą religinės meditacijos ir susikaupimo prasme.