kontineñtinis šefas, tarptautinėje teisėje – pakrantės jūros dugnas ir po juo esančios žemės gelmės povandeniniai rajonai, kurie yra už teritorinės jūros per visą jos sausumos teritorijos natūralų tęsinį iki žemyno povandeninio krašto išorinės ribos arba per 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis. Kai jūra negili, kontinentinio šelfo riba gali būti nustatyta iki 350 jūrmylių. Pakrantės valstybė už 200 jūrmylių moka kontinentinio šelfo eksploatacijos mokesčius. Kontinentinis šelfas negali apimti didelio gylio vandenyno dugno, nes kontinentinio šelfo išorinių ribų linija negali būti už 100 jūrmylių nuo 2500 m izobatos, jungiančios 2500 m gylius.
Kontinentinio šelfo terminas pradėtas vartoti geologijos ir okeanografijos moksluose 19 amžiuje. Tarptautinėje teisėje kontinentinio šelfo sąvoka pirmą kartą įtvirtinta 1958 Konvencijoje dėl kontinentinio šelfo. 1982 Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijoje (Lietuvoje įsigaliojo 2003) nustatyta pakrantės valstybės suverenios teisės į kontinentinį šelfą, jo tyrimą ir gamtos išteklių eksploataciją. Pakrantės valstybės suverenios teisės kontinentiniame šelfe yra išimtinės, nes be pakrantės valstybės aiškiai suformuluoto sutikimo niekas negali jame imtis jokios veiklos. Pakrantės valstybės suverenios teisės nepriklauso nuo kontinentinio šelfo užėmimo (efektyvaus ar fiktyvaus) arba nuo kokio nors aiškiai suformuluoto pranešimo apie tai. Pakrantės valstybių teisės į kontinentinį šelfą neturi įtakos kontinentinį šelfą dengiančių vandenų ir oro erdvės virš tų vandenų teisiniam statusui. Pakrantės valstybės teisės į kontinentinį šelfą neturi trukdyti kitų valstybių laivybai ar kitoms teisėms ir laisvėms, nustatytoms šia konvencija. Trečiosios valstybės turi teisę kontinentiniame šelfe tiesti povandeninius kabelius ir vamzdžius, jei gauna pakrantės valstybės sutikimą.
777