kontrabánda (it. contrabbando < contra – prieš + bando – vyriausybės įsakas), neteisėtas prekių ar kitų daiktų gabenimas per valstybės sieną.
Kontrabandos bruožai
Pažeidžia prekių, kitų daiktų gabenimo per valstybės sieną tvarką, turi neigiamos įtakos valstybės finansų sistemai ir visuomenės saugumui. Kontrabandos nusikaltimo dalykas – privalomi deklaruoti daiktai: prekės, meno ir kultūros vertybės, juvelyriniai dirbiniai, archeologiniai radiniai, grynųjų pinigų sumos, užsienio valiuta, vertybiniai popieriai ir kita. Pinigai, kurių nėra apyvartoje, kontrabandos dalyku pripažįstami tik tada, kai jie turi istorinę, meninę ar kitą reikšmę. Kontrabandos tikslas – išvengti draudžiamų prekių kontrolės, nemokėti muitų, akcizų ir kitų mokesčių. Dažniausiai į valstybę arba iš jos kontrabanda gabenama daiktai ir prekės, kuriems taikomos muitinės priežiūros priemonės, iš jų ypač dažnai – tabako gaminiai, nedenatūruotas etilo alkoholis, pinigai. Tokie daiktai ir prekės turi būti pristatyti į atitinkamą muitinės įstaigą ir deklaruojami. Europos Bendrijos muitinės kodekse (patvirtintas 1992 Europos Tarybos) nustatytos daiktų ir prekių, kurioms taikomos muitinės priežiūros priemonės, kiekybinės ir kokybinės charakteristikos. Dažniausi kontrabandos būdai: vežamo krovinio muitinės dokumentų, žymos, kodo klastojimas, svorio, prekių kainos ir kitas neteisingas nurodymas siekiant sumažinti mokėtinus mokesčius, prekės slėpimas sunkiai prieinamose krovinio ir transporto priemonės vietose, gabenamos prekės cheminis apdorojimas nuslepiant jos tikrąjį pobūdį (pvz., apdorojus spiritą kvapiomis medžiagomis jis deklaruojamas kaip kita medžiaga, naudojama chemijos pramonėje), muitinės pareigūnų papirkimas, kad šie nuslėptų pažeidimą, prekės gabenimas ne per muitinės kontrolės postus neteisėtai kertant valstybės sieną ir kiti. Kontrabanda gali būti gabenama bet kokiomis transporto priemonėmis, siunčiama paštu, nešama pėsčiomis, t. p. transportuojama vamzdynais, elektros linijomis, vandentiekiais, oro ar vandens srovėmis ir kita. Kontrabandos paplitimą lemia daug aplinkybių: valstybės ekonominė būklė ir geografinė padėtis, kainų skirtumai valstybėse, rinkos pusiausvyros nebuvimas, teisės aktų spragos. Todėl valstybių taikomos kontrabandos prevencinės priemonės ir kontrolės būdai skiriasi.
Kontrabandos atsiradimas
Europoje kontrabandos reiškinys atsirado viduriniais amžiais miestams gavus Magdeburgo teises ir nustačius muitus. Pirkliai veždavo prekes šalutiniais keliais, taip siekdami išvengti muitų. Nuo 17 a. kontrabandos plitimui palankias sąlygas sudarė protekcionizmo tendencijos ekonominėje politikoje ir karai. Anglijoje kontrabanda paplito priėmus 1651 Jūreivystės aktą (Navigation Act). 19 a. pradžioje kontrabandos plitimui įtakos turėjokontinentinė blokada. 19 a. valstybėms nustačius nuolatinę sienų apsaugą ir panaikinus vidaus mokesčius bei prekybines privilegijas, kontrabandą sudarė neteisėtai per sieną gabenamos prekės. 1920–33 Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko masinė alkoholio kontrabanda.
Kontrabandos atsiradimas Lietuvoje
Lietuvoje nuo 13 a. kuriantis valstybei vienas svarbiausių uždavinių buvo valstybės ekonominių interesų gynimas ir apsisaugojimas nuo nepageidaujamų prekių srautų (prekių gabenimo nesumokėjus rinkliavų ir muitų arba slapta apvažiuojant muitines kitais keliais, tiltais, perkėlomis, neapmuitinamų prekių pardavimo mugėse bei turguose ir kita). Gedimino laiškuose kviečiami įvairūs amatininkai (meistrai, kurpiai, račiai, akmenskaldžiai, druskininkai, malūnininkai ir kiti), kurie į Lietuvą iš kitų kraštų gali atvykti laisvai, be jokių rinkliavų, muitų ir kelio prievolių. Siekiant mažinti kontrabandos mastą, 1529 Lietuvos Statute (Lietuvos Statutas) drausta nustatyti naujus muitus, dvarai, nepaklusę įsakymui, atitekdavo kunigaikščiui. Pagal 1566 Lietuvos Statutą, bajorai buvo atleisti nuo tiltų mokesčių ir nuo mokesčių vidaus muitinėse. Bajorų teisė nemokėti jokių muitų plačiausiai apibūdinta 1588 Lietuvos Statute. Bajorams leista visais sausumos ar vandens keliais be jokių muitų vežti javus ar daiktus, t. p. nemokėti jokių turgaus, tiltų mokesčių ir rinkliavų; be muitų mokesčių per muitines galėjo vežti ir medienos gaminius. Jiems buvo leista parsivežti be muitų savo reikmėms, bet ne prekybai skirtų prekių iš užsienio. Priesaika buvo įrodymas, kad prekės vežamos per sieną bajorų reikmėms.
1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, Rusijos įstatymai detaliai reglamentavo atsakomybę už kontrabandą. Už neapmokestintas ar nedeklaruotas prekes buvo baudžiama 10 % prekių vertės bauda. Jei leidžiamos gabenti prekės būdavo gabenamos slapta, nesumokant muito, jos būdavo konfiskuojamos ir sumokama 5 kartus didesnė už įvežamų prekių kainą bauda. 19 a. 4 dešimtmetyje kontrabanda darėsi vis labiau organizuota. Kontrabandininkai buvo baudžiami trėmimu, katorga, atiduodami į rekrutus, civilines arešto kuopas ir kita. 1865 10 05 Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu Rusijos imperijoje uždrausta spausdinti ir įvežti iš užsienio bet kokius lietuviškus leidinius lotynišku raidynu. Muitininkams, sulaikiusiems tokią kontrabandą, buvo numatytos paskatinimo premijos – 10 kapeikų už surastą knygą arba 10 rb už vieną pūdą laikraščių ar kitų lietuviškų spaudinių. 1866–1904 su lietuviška nelegalia spauda caro policija ir žandarai sulaikė 2900 žmonių. 31 % įkliuvusiųjų gabeno knygas kontrabandos būdu. 1887 Rusijos muitinių kodekse numatyta už kontrabandą bausti konfiskuojant kontrabandines prekes kartu su transporto priemonėmis, už didelę kontrabandą – dar ir iškeldinant kontrabandininką 50 varstų nuo sausumos ar jūros sienų arba įkalinant nuo 1 iki 5 metų kalėjime ar pataisos namuose. Lietuvoje (1918–40) kontrabandos kontrolės ir prevencijos sistema formavosi lėtai, bet valstybės pastangos gerokai apribojo kontrabandos srautą. 1924 buvo priimti Muitinių įstatai, pagal kuriuos kontrabanda buvo laikomos prekės, įvežamos iš užsienio be muitinės procedūros, iš Lietuvos be muitinės procedūros išvežamos prekės, vidaus rinkoje pardavinėjamos draudžiamos prekės arba neteisėtai gautos iš muitinės be muito arba mokant mažesnį nei reikia muitą.
Sovietinės okupacijos metais Lietuvos teritorijoje 1940–41 ir 1944–61 buvo taikomas 1926 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas, 1961 buvo priimtas LSSR baudžiamasis kodeksas, pagal kurį, kontrabanda buvo laikoma neteisėtas (slepiant daiktus specialiose saugyklose arba apgaulingai pildant muitų ir kitus dokumentus) prekių ar kitų vertybių gabenimas per SSRS valstybės sieną.
Kontrabandos reglamentavimas atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus nepriklausomybę iki 2003 galiojo iš esmės pakeistas ir papildytas 1961 LSSR baudžiamasis kodeksas, 1993 Muitinės įstatymas (galiojo iki 1998), 1993 Muitų tarifų įstatymas (iki 1998), 1996 Muitinės kodeksas (iki 2004). 2003 įsigaliojusiame Baudžiamajame kodekse (priimtas 2002) kontrabanda laikomas daiktų nepateikimas muitinės kontrolei (kai prekės ar daiktai gabenami ne per muitinę arba per muitinę jų nedeklaruojant, nepateikiant muitiniam tikrinimui, slepiant iš anksto paruoštose slėptuvėse ir kita) ir kitoks šios kontrolės vengimas (klaidingų duomenų apie gabenamus daiktus pateikimas, t. p. kitų suklastotų dokumentų, reikalingų muitinės procedūrai atlikti, pateikimas). Baudžiamasis kodeksas nustato draudžiamų ar ribotos apyvartos prekių (šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, radioaktyviųjų medžiagų arba kitų strateginių prekių, nuodingųjų, stipriai veikiančių narkotinių ar psichotropinių medžiagų) kontrabandą. Draudžiamų ar ribotos apyvartos prekių gabenimas visais atvejais užtraukia baudžiamąją atsakomybę neatsižvelgiant į jų kiekį ir mastą. Daiktų ir prekių, kurių vertė viršija 250 minimalių gyvenimo lygių sumą, kontrabanda užtraukia baudžiamąją atsakomybę, mažesnės vertės daiktų ar prekių kontrabanda – administracinę atsakomybę. Kontrabandos dalyko vertė nustatoma pagal prekės muitinę vertę, kuri apskaičiuojama remiantis Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2004 įsakymu Dėl importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių patvirtinimo. Daiktų ir prekių gabenimo į Lietuvą arba iš jos tvarka nustatyta Muitinės įstatymu (įsigaliojo 2004).
1431