kontrapulsacija

kontrapulsãcija (kontra… + lot. pulsatio – plakimas, tvinkčiojimas), progresuojančio ūminio širdies nepakankamumo gydymo metodas. Į aortą pro periferinę (pvz., šlaunies) arteriją įstumiamas kateteris su elastingu balionėliu, sujungtu su siurbliu. Specialiu aparatu (kontrapulsatoriumi) balionėlio išsipūtimas ir subliūškimas suderinamas su širdies veiklos ciklu. Stebint elektrokardiogramą balionėlis pripučiamas per diastolę ir subliūkšta per sistolę. Taip pagerinama koronarinė (vainikinė) kraujotaka per diastolę, miokardas geriau aprūpinamas deguonimi, palengvinamas širdies pokrūvis per sistolę sumažėjus periferiniam pasipriešinimui, padidinama kairiojo skilvelio išstūmimo funkcija. Kontrapulsacija taikoma ligoniams, sergantiems progresuojančiu ūminiu širdies nepakankamumu, daugiausia po širdies operacijų, miokardo infarkto, kai gydymas vaistais nepakankamai veiksmingas. Pirmą kartą šį gydymo metodą 1968 pritaikė A. Kantrowizas (Jungtinės Amerikos Valstijos), Lietuvoje – D. Kavoliūnas 1976.