kontrpuolmas, besiginančių karinių pajėgų puolimas, pradedamas per priešo puolimą arba tuojau jį atrėmus. Siekiama sunaikinti puolančią priešo grupuotę, sužlugdyti jo puolimą, užimti svarbius rajonus ar barus ir perimti kovos veiksmų iniciatyvą. Kontrpuolimas pradedamas, kai puolantis priešas patiria didelių nuostolių, išnaudoja rezervus ir dar nėra pasirengęs gynybai. Besiginančioji pusė dažniausiai iš anksto rengia kontrpuolimą ir kaupia atitinkamas pajėgas. Vienas pirmųjų žinomų kontrpuolimų įvyko per Partų karalystės–Romos karą (54–53 pr. Kr.). Į Partų karalystę įsiveržusią romėnų kariuomenę (7 legionai, apie 44 000 žm., vadas Markas Licinijus Krasas) partų kavalerija (apie 10 000 žm., vadas Surenas) traukdamasi įviliojo į bevandenę dykumą, išvargino nuolatiniais nedidelių dalinių antpuoliais, sulaukusi pastiprinimo, perėjo į kontrpuolimą ir per Karų mūšį (53 pr. Kr.) sumušė. Iš naujausių laikų kontrpuolimų pažymėtini II pasaulinio karo Sąjungininkų per Ardėnų operaciją, SSRS kariuomenės per Kursko (1943) ir Stalingrado (1942–43) mūšius, Jungtinių Tautų pajėgų 1950 09–10 per Korėjos karą.
Kontrpuolimas Lietuvoje
Lietuvių kariuomenė nuo seno naudojo kontrpuolimą; iš jų garsiausias įvyko per Žalgirio mūšį (1410) – tada dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pasitraukė iš mūšio lauko, ją persekiodami kryžiuočiai suardė savo kovos rikiuotę, o pasitraukusių lietuvių karių grįžimas į mūšio lauką ir kontrpuolimas, pasak kai kurių istorikų, lėmė Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalę prieš Vokiečių ordiną. Naujaisias laikais Lietuvos kariuomenės vienas žinomiausių kontrpuolimų įvyko 1920 11 per Giedraičių mūšį su Lenkijos kariuomenės L. Żeligowskio rinktine.
1412