kontrreformãcija (kontr… + reformacija), Katalikų Bažnyčios ir valstybinės valdžios kova su reformacija. Susijusi su katalikiškąja reforma – Katalikų Bažnyčios vidiniu atsinaujinimu. Vyko 16 a. viduryje–17 a. pabaigoje Europoje. Reiškėsi teologijos, politikos, kultūros srityse. Kontreformacijos sąvoką, kaip prievartinį protestantizmo šalininkų grąžinimą į katalikybę, 1776 pirmą kartą pavartojo vokiečių teisininkas J. S. Pütteris, kaip istorinės epochos apibrėžimą – 1843 vokiečių istorikas L. von Ranke.
kontrreformacija. 1555 10 16 anglų vyskupai Nicholas Ridley ir Hughas Latimeris sudeginami už tai, kad atsisakė paneigti savo protestantiškus įsitikinimus
Kontrreformacijos atsiradimo priežastys
Siekdama sustabdyti protestantizmo plitimą Katalikų Bažnyčia įgyvendino kai kurias reformas – patikslino savo doktriną, liturgiją, rūpinosi religinės literatūros nacionalinėmis kalbomis leidimu, švietimu, taikė prievartos priemones (inkviziciją, bažnytinę cenzūrą – „Index librorum prohibitorum“). 1545–63 vykęs Tridento susirinkimas atskleidė protestantų doktrinos ginčijamus teiginius (dėl tikėjimo šaltinių, žmogaus nuteisinimo, sakramentų, Mišių aukos, hierarchinės kunigystės (Šventimų sakramentas), vienuolinio gyvenimo, atvaizdų gerbimo, skaistyklos ir atlaidų), naujai suformulavo Katalikų Bažnyčios mokymą.
Kontrreformacijos eiga
Susirinkimo nutarimų įgyvendinimu rūpinosi popiežius ir vyskupai. Svarbiausia kontrreformacijos jėga tapo jėzuitai. Jie steigė ir išlaikė universitetus, kolegijas, kitas švietimo įstaigas, rengė disputus, rekolekcijas, dirbo misijose, vadovavo aukštųjų visuomenės sluoksnių dvasiniam gyvenimui, ėmėsi įvairių priemonių įtvirtinti Katalikų Bažnyčios pozicijas. Religinę savimonę ugdė ir kitos vienuolijos.
Prie Katalikų Bažnyčios vykdomų reformų prisidėjo valstybių valdovai, jie kartu įgyvendino ir savo politinius siekius; tai sukėlė religinius karus beveik visoje Europoje. Jų pradžia siejama su neramumais, kilusiais Vokietijoje po Augsburgo religinės taikos (1555), didžiausią mastą įgavo per Trisdešimties metų karą (1618–48). Kontrreformacija sustabdė protestantizmo plitimą, sustiprino Katalikų Bažnyčios pozicijas Austrijoje, Prancūzijoje, Pietų Vokietijoje, Abiejų Tautų Respublikoje, turėjo įtakos šalių politinei raidai, valstybių formavimuisi (Nyderlandų protestantiškosios provincijos atsiskyrė nuo katalikiškųjų, vėliau susikūrė dabartinė Olandija ir Belgija), literatūros, baroko architektrūros, teatro suklestėjimui, visuomenės švietimui.
Žymiausi kontrreformacijos veikėjai
Žymiausi konrreformacijos veikėjai – popiežiai Paulius III, Paulius IV, Pijus V, Grigalius XIII, Sikstas V ir Klemensas VIII, teologai R. Bellarmino, P. Canisius.
Kontrreformacija Lietuvoje
Lietuvoje dar vykstant Tridento susirinkimui katalikiškąja reforma pirmasis pradėjo rūpintis Vilniaus vaitas A. Rotundas. Tridento susirinkimo nutarimus 1564 priėmė Žygimantas Augustas, nuo 1578 jie įsigaliojo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Juos vykdė Bažnyčios institucijos (Apaštalų Sosto nunciatūra, vyskupai) ir vienuolių ordinai; ypač aktyvūs buvo jėzuitai. Atvykę į Vilnių jie išplėtojo sielovadinę veiklą, masiškai (net miesto gatvėse ir aikštėse) katekizavo gyventojus, rengė misijines išvykas į kitus miestus, polemizavo su protestantais, steigė religines draugijas, rūpinosi švietimu (Vilniuje įsteigė kolegiją, Vilniaus universitetą).
Vyko Katalikų Bažnyčios vidinės ir organizacinės reformos, pradėta šaukti vyskupijų sinodus, įsteigta daug naujų katalikų bažnyčių ir parapijų, Žemaičių kunigų seminarija ir Vilniaus kunigų seminarija. Katalikybės pozicijas Abiejų Tautų Respublikoje ir jai priklausančiose Baltarusijos ir Ukrainos žemėse sustiprino 1595 sudaryta Brastos bažnytinė unija.
Konrreformacija iš esmės prasidėjo 16 a. 8 dešimtmetyje. Nuo 17 a. pradėta riboti protestantų teises. 1591, 1611, 1639, 1682 Vilniuje, 1620 Gėluvoje vyko katalikų ir evangelikų reformatų susirėmimai, per kuriuos buvo griaunamos evangelikų reformatų bažnyčios. Katalikų dvasininkai pradėjo bylinėtis dėl protestantų užimto Bažnyčios turto grąžinimo. 1600–14 Vilniaus vyskupas atsiteisė 34, 1635–44 – 16 bažnyčių. Kontrreformacijos pergalė Abiejų Tautų Respublikoje įforminta 1658 ir 1668 Seimo nutarimais: buvo uždrausta radikaliausia reformacijos srovė – arijonai. Katalikybė įsigalėjo Lietuvoje ir Latgaloje.
Kontrreformacija turėjo įtakos lietuvių kalbos pozicijų sustiprėjimui (lietuvių kalba išleista daug religinių knygų), socialinės įtampos mažinimui, gyventojų švietimo pagerėjimui.
Žymiausi kontrreformacijos veikėjai Lietuvoje – kardinolas Jurgis Radvila, vyskupai Merkelis Giedraitis, B. Vaina, E. Valavičius, J. Tiškevičius.
23