konveñcija (lot. conventio – sutartis), tarptautinė sutartis, reguliuojanti valstybių santykius tam tikroje srityje (kariavimo, kovos su nusikalstamumu, žmogaus teisių apsaugos, žvejybos ir kitose) arba tarptautinių organizacijų veiklą. Konvencijos būna daugiašalės, universalaus pobūdžio, neterminuotos, jose dažniausiai kodifikuojamos tarptautinės teisės normos. Valstybėje konvencija juridinę galią įgyja valstybei prisijungus prie konvencijos arba ją ratifikavus (ratifikavimas). Konvencijos nevykdymą dalyvės gali pateisinti tik tarptautine teise, ne savo nacionaline teise.
Konvencijas priima daugelis tarptautinių organizacijų, pvz., Tarptautinė darbo organizacija, UNESCO, kitos Jungtinių Tautų specializuotosios įstaigos. Žymiausios konvencijos: 1886 Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, 1950 Europos žmogaus teisių konvencija, 1961 Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, 1961 Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1974 Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvencija, 1979 konvencija dėl moterų visų formų diskriminacijos panaikinimo, 1989 Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, 2005 Europos Tarybos konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis.
Pavadinimas konvencija kartais vartojamas dvišalėse sutartyse dėl konsulinių santykių, tokios sutartys vadinamos konsulinėmis konvencijomis (pvz., 1992 08 15 pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos konsulinė konvencija), bet Jungtinėms Tautoms priėmus universalią 1963 Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių dvišalės konsulinės konvencijos sudaromos retai.