kooperãtinis judjimas, organizuota ekonominė, kultūrinė, švietėjiška ir ideologinė žmonių veikla, susijusi su kooperacijos plėtra.
Pagrindiniai kooperatinio judėjimo laikotarpiai
Kooperatinio judėjimo istorijoje skiriami 3 pagrindiniai laikotarpiai: 19 a. vidurys–1914 (steigėsi įvairių rūšių kooperatyvai; kooperatinė bendrovė), 1914–20 a. 6 dešimtmetis (dėl kapitalizmo plėtros, pasaulinių karų kito kooperacijos formos įvairiose šalyse), nuo 20 a. 7 dešimtmečio (kooperacijos plėtra Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse, žlugus planinei ekonomikai pokyčiai Vidurio ir Rytų Europos šalyse).
Kooperatinio judėjimo pradžia ir raida pasaulyje
Kooperatyvų užuomazgos, vartotojų kooperatyvų pirmtakai atsirado Didžiojoje Britanijoje 18 a. pabaigoje (pirmasis 1769). Juos kūrė darbininkai, smulkieji kaimo ir miesto savininkai. 1832 veikė 400–500 tokių kooperatyvų. Jų veiklai buvo būdinga: kapitalas sudaromas iš dvisavaitinių įnašų, surinkus reikiamą sumą, steigiama parduotuvė, nariai aprūpinami darbu, nariai prižadėdavo parduotuvėje pirkti prekes, gautas pelnas skiriamas kapitalui didinti. Dėl didelių prekių kainų ir klientų stokos šios kooperatinės bendrovės gyvavo neilgai. Kooperatinį judėjimą atgaivino 1844 Rochdale’io mieste įsteigta Teisingųjų pionierių draugija (The Equitable Pioneers Society). Jos nariai suformulavo pagrindinius kooperacijos principus (dauguma jų savo aktualumo neprarado iki šiol). 1863 Mančesteryje įkurta didmenų kooperatinė bendrovė. Didelės reikšmės kooperatiniam judėjimui turėjo 1873 įkurta Kooperatinė sąjunga. Jos tikslas – remti kooperatinį judėjimą, teikti savo nariams pagalbą, koordinuoti jų veiklą. 1918 įsteigta kooperacijos partija, kurios pagrindinis tikslas – spręsti Parlamente kooperatinio judėjimo problemas.
Vokietijoje kooperatinis judėjimas siejamas su F. H. Schultze’s‑Delitzscho (1808–83) ir F. W. Raiffeiseno (1818–1888) vardais. F. H. Schultze‑Delitzschas 1849 įkūrė dailidžių asociaciją ir panašią organizaciją kurpiams, 1850 – vartotojų bendrovę. 1858 Vokietijoje veikė 45 kooperatinės bendrovės (vienijo apie 11 200 narių). 1859 įkurta Visuotinė kooperatyvų sąjunga. F. W. Raiffeisenas 1854 įsteigė pirmąjį kooperatyvą ir draugiją, skirtą gyventojų socialiniams poreikiams tenkinti, 1864 – keturias paskolų kasų draugijas (jos laikomos pirmaisiais kredito kooperatyvais; kredito kooperacija), kurios vykdė ne tik kredito operacijas, bet veikė ir kaip žaliavos pirkimo bei pardavimo bendrovės.
Nuo 19 a. vidurio kooperatinės bendrovės kūrėsi ir kitose Europos šalyse (Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Rusijoje), 20 a. pradžioje – Azijoje, Šiaurės Amerikoje (pirmiausia žemės ūkyje pagal emigrantų iš Europos atsivežtas idėjas), šiek tiek vėliau – Afrikoje.
Kooperatyvų paplitimas pasaulyje
21 a. pradžioje Kanadoje veikė apie 70 000, Japonijoje – apie 58 000 kooperatyvų. Didžiojoje Britanijoje vartotojų kooperatyvai per ryšius su didmeninėmis kooperatinėmis bendrovėmis (jos tiekia maisto produktus, drabužius ir kitas prekes, teikia skalbimo, cheminio valymo, ritualines, teisines paslaugas, vartojamąjį kreditą) valdo fermas, plantacijas, fabrikus, elevatorius savoje ir kitose šalyse. Švedijoje vartotojų kooperatyvai vienija daugiau kaip 2 mln. narių, turi kelis šimtus parduotuvių ir degalinių, yra svarbūs žemės ūkyje ir gyvenamosios statybos sferoje. Danijoje veikia apie 2000 vartotojų kooperatyvų (vienija apie 45 % gyventojų), fermerių kooperatyvai turi daugiau kaip 1250 fermų, skerdyklų ir mėsos perdirbimo įmonių. Jungtinėse Amerikos Valstijose 75 % fermerių yra žemės ūkio kooperatyvų nariai.
Tarptautinė organizacija
Plečiantis kooperatiniam judėjimui, 1895 Londone įsteigta tarptautinė kooperacijos sąjunga Tarptautinis kooperatinis aljansas. Tikslas – propaguoti kooperacijos principus, remti ir plėsti kooperatinį judėjimą įvairiose šalyse (palaikyti ryšius tarp narių, ginti jų interesus, teikti informaciją, skatinti šalių ir kooperatyvų prekybą). 2018 šis aljansas vienijo 6 tarptautines ir 107 valstybių 309 nacionalines kooperacijos organizacijas (iš viso daugiau kaip 700 mln. kooperatyvų narių).
Kooperatinis judėjimas Lietuvoje
Lietuvoje kooperatinis judėjimas prasidėjo 19 a. antroje pusėje. Pirmuosius žemės ūkio kooperatyvus įkūrė dvarininkai. 7 dešimtmečio pabaigoje pradėta steigti vartotojų, 8 dešimtmečio pradžioje – žemvaldžių kredito kooperatyvus. 1914 (su Klaipėdos kraštu) veikė 254 kredito, 150 vartotojų kooperatyvų, 23 kooperatinės pieninės. Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma kooperatyvų veiklą nutraukė. 1919 priimtas Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymas. Konkrečioms kooperatyvų rūšims buvo parengti pavyzdiniai įstatai. Steigėsi vartotojų kooperatyvų (daugiausia aptarnavo ūkininkus), įsivedus litą sparčiai daugėjo kredito kooperatyvų, vėliau – pieno perdirbimo kooperatinių bendrovių. Kredito kooperacijai finansuoti 1920 įsteigtas Kooperacijos bankas, 1924 – Centralinis žydų bankas, prekybos kooperacijai koordinuoti 1920 – Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga, 1923 – žemės ūkio kooperatyvų sąjunga Lietūkis, 1925 – Lietuvos kooperatyvų centras, 1927 – Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga, pieno ūkio kooperacijai koordinuoti – pieno perdirbimo bendrovių sąjunga Pienocentras, Pieno sąjunga. Draudimo kooperatyvus vienijo Centralinė draudimo sąjunga Kooperacija (įkurta 1925), linų auginimo – sąjunga Linas (įkurta 1938). Nuo 3 dešimtmečio kooperatyvai pradėjo vienytis, likviduotis. 1928 veikė 624 kredito, 884 prekybos (daugiausia žemės ūkio produkcijos) kooperatyvai, 516 kooperatinių pieninių. 1931 iš visų sąjungų liko tik Lietūkis ir Pienocentras. 1938 veikė 317 kredito, 182 prekybos kooperatyvai. Kooperacijos idėjoms propaguoti 1912–1913 buvo leidžiamas laikraštis Bendrija, 1919–1921 – Sietynas, 1919–1941 – žurnalas Talka, 1928–1935 – laikraštis Bendras darbas, apie kooperaciją rašė ir kiti periodiniai leidiniai.
Sovietinės okupacijos metais kooperatinės bendrovės buvo nacionalizuotos, kooperatinė prekyba (sąjungos Lietūkis pagrindu) pertvarkyta į vartotojų kooperacijos sistemą Lietkoopsąjunga. 1949 pradėti likviduota kredito ir paprastoji gamybinė žemės ūkio kooperacija, 1960 verslo kooperatyvai perduoti valstybinei pramonei. Nuo 1962 paplito gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai.
Atkūrus nepriklausomybę Lietkoopsąjunga atsiskyrė nuo SSRS vartotojų kooperatyvų sąjungos ir kaip organizacijos Lietūkis veiklos tęsėja atnaujino narystę Tarptautiniame kooperacijos aljanse. 1993 priimtas Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), 1995 – Kredito unijų, 2000 – Centrinės kredito unijos įstatymas. 1995 vartotojų kooperatyvai pertvarkyti į vieno steigėjo uždarąsias akcines bendroves ir pereita prie dvipakopės valdymo struktūros (rajonų kooperatyvai ir kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, arba Lietkoopsąjunga). Žemės ūkio kooperatyvai užsiima žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimu ir prekyba, teikia kai kurias paslaugas. 1997 įsteigta kredito unijų asociacija Lietuvos kredito unijos, 2014 – Lietuvos kooperatyvų konfederacija, vienijanti visą kooperatinį judėjimą šalyje, įskaitant kredito unijas ir žemės ūkio kooperatyvus. 2018 pradžioje Lietuvoje veikė 657 kooperatinės bendrovės ir 67 kredito unijos.
524
kooperacija; kooperatyvai