Kopenhãgos mokyklà, Kopenhãgos lingvstinė mokyklà, glosemãtika (gr. glōssa – liežuvis, kalba + sēma – ženklas), struktūrinės kalbotyros kryptis, susiformavusi 20 a. 3 dešimtmetyje Danijoje. Kūrėjas ir žymiausias teoretikas – L. T. Hjelmslevas (svarbiausias teorinis veikalas Kalbos teorijos pagrindai / Omkring sprogteoriens grundlæggelse 1943, naujausias leidimas 1993; kitomis kalbomis, pvz., anglų, vadinamas Prolegomena to a Theory of Language 1953), kiti atstovai – V. Brųndalis, H. J. Uldallis. Svarbiausias principas – kalbos tyrimas ir klasifikavimas grindžiamas jos vienetų bei elementų (mažiausieji vadinami glosemomis) tarpusavio santykiais įvairių lygmenų junginiuose, t. p. ir neutralizacijos reiškiniais. Nuosekliai remdamasi F. de Saussure’o idėjomis Kopenhagos mokykla kalbą traktuoja ne kaip materialų reiškinį, vadinamąją substanciją, o kaip grynąją formą – abstrakčių santykių savotišką tinklą; konkretūs kalbos vienetai esą tik tų santykių susikirtimo taškai. Mokslo, tiriančio tuos santykius, idealas apibūdinamas kaip imanentinė (vidinė) kalbos algebra – sistema sąvokų, terminų ir simbolių, kuriuos keičiant konkrečiais faktais gaunamas glaustas, išsamus, neprieštaringas konkrečios kalbos aprašas. Didelę įtaką Kopenhagos mokykla darė lenkų indoeuropeistui J. Kuryłowicziui, Prancūzijos kalbininkui lietuviui A. J. Greimui (daugiausia jo struktūrinės semantikos teorijai), t. p. Lietuvos fonologinei mokyklai. Kopenhagos mokyklos principinėmis idėjomis remiasi Skandinavijos kraštų kalbininkai bei amerikiečių stratifikacinė kalbotyra ir jos pradininkas S. M. Lamb’as. kopenhagos mokyklos teorijos principai taikyti ir lietuvių kalbai – L. T. Hjelmslevo studija Kirtis, priegaidė, kiekybė (Accent, intonation, quantité, išspausdinta italų leidinyje Studi Baltici t. 6 1936–37) padėjo pagrindus teorinei akcentologijai.
L: L. Hjelmslev Kalba Vilnius 1995; L. El′mslev Prolegomeny k teorii jazyka / Novoe v lingvistike Moskva 1960.
1824