koplytėlės

Barboros koplytėlė Musninkuose (18 a.)

koplytėlė Baro konfederacijai atminti Normainiuose II (Jonavos rajono savivaldybė, 18 a. antra pusė, atnaujinta 1852)

koplytlės, liaudies smulkiosios architektūros rūšis – mediniai arba mūriniai memorialiniai paminklai, turintys miniatiūrinės bažnyčios, varpinės ar namo prieangio pavidalą. Statomos pakelėse, sodybose, aikščių pakraščiuose, šventoriuose ir kapinėse. Lietuvoje labiausiai paplitusios medinės koplytėlės, jos būna 2 rūšių: uždarosios (erdvę iš visų pusių formuoja sienelės) ir atvirosios (erdvę formuoja kolonos ar stulpai ir stogelis). Dažniausiai vienaukštės (kartais 2, retai – 3 aukštų), stačiakampio plano, pasitaiko ir kryžiaus ar daugiakampio formos. Mūrinės koplytėlės monumentalios, jose ryškūs vyraujančio stiliaus (baroko, klasicizmo, neogotikos) bruožai. Koplytėlės statomos ant akmenų, plytų mūro ar medinių pamatų, kai kurios kabinamos prie medžio kamieno (pagal senas tradicijas, susijusias su mitologija, šventų šilų, medžių garbinimu) arba prie pastato sienos.

Kabinamosios koplytėlės yra stačiakampės dėželės formos, puoštos kiaurapjūviais ar reljefiniais elementais. Būta ir medžio kamiene išskobtų koplytėlių (baublio tipo – manoma, tai seniausia koplytėlės forma), uždengtų kūginiais stogeliais. Koplytėlės puošiamos kiaurapjūviu ornamentu (dantukų, kripučių, žvaigždučių motyvų), dažomos įvairiomis spalvomis. Dengiamos dvišlaičiais, piramidiniais, kryžminiais ar kūginiais stogeliais, kurie puošiami bokšteliais, įvairiais ornamentais; jų viršų užbaigia medinis arba geležinis kryžius. Koplytėlės viduje ant medinio pagrindo arba altorėlio statoma Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos arba šventųjų skulptūrėlės. Manoma, koplytėlės išsirutuliojo iš pagal pagonišką nekrokultą statytų antkapinių stulpų. Vėliau jų forma ir konstrukcija tapo sudėtingesnė, 17–18 a. įgavo būdingų katalikiškai kultūrai bruožų.

koplytėlė Alsėdžiuose (1926 nuotrauka)

1302