koplytstulpis kovotojams dėl baudžiavos panaikinimo Ukrinuose (1861, skulptorius S. J. Gailevičius)
koplỹtstulpiai, liaudies smulkiosios architektūros rūšis – mediniai arba mūriniai memorialiniai paminklai. Paplitę Europos katalikiškuose kraštuose (Lenkijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje). Koplytstulpį sudaro medinis stiebas arba mūrinis postamentas ir ant jo pastatyta atvira arba uždara koplytėlė (gali būti ne viena), pritaikyta Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų skulptūroms bei kitiems sakraliniams kūriniams laikyti. Skiriama tiesaus silueto koplytstulpiai, kurių stiebas ir koplytėlė yra vienodo pločio, ir koplytstulpiai su platesne nei stiebas viršutine dalimi. Kartais tiesaus silueto medinio koplytstulpio stiebo viršūnėje yra išskobta niša skulptūrai. Koplytstulpiai statomi pakelėse, prie kryžkelių, sodybų, kapinėse.
medinis koplytstulpis Pikelių bažnyčios šventoriuje
Daugiausia statyti 17–20 a. pirmoje pusėje. Lietuvoje Atgimimo laikotarpiu daug koplytstulpių pastatyta pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimui dalyviams, tremtiniams atminti, jų žūties vietoms pažymėti, t. p. dėkingumui išreikšti. Mediniai koplytstulpiai labiausiai paplitę Žemaitijoje, mūriniai statyti visoje Lietuvoje. Medinių koplytstulpių stiebų aukštis apie 2–3 m, daryti iš medžio kamieno, gali būti briaunoti, profiliuoti arba apskrito, daugiakampio ar kvadratinio skerspjūvio. Perėjimui nuo stiebo į koplytėlę sušvelninti kartais naudojami į viršų platėjantys, apverstos nupjautos piramidės formos arba plokšti intarpai. Mūriniai koplytstulpiai 4–9 m aukščio, masyvesni, dažniausiai visai paprasti, be puošybos elementų, tik su postamentu, kuris kartais turi negilių nišų.
medinis Šv. Jurgio koplytstulpis Varnių apylinkėse
Koplytstulpių dekorui ir formai įtaką darė profesionalioji architektūra. Mediniai kolpytstulpiai palyginti dekoratyvūs: puošiama koplytėlės frontonai, sienelių kertės ir angų apvadai, įvairiai puošiamas ir koplytėles remiančio stiebo paviršius. Dekore pastebima pavienių neogotikos, baroko elementų. Mūrinių koplytstulpių koplytėlės – lakoniškų formų, masyvios ir monumentalios, dažniausiai kvadratinio arba apskrito plano, su nišomis visuose arba tik pagrindiniame fasade, deñgtos piramidės, rečiau dvišlaičiais ar kryžminės formos stogeliais; įvairių architektūros stilių ir krypčių įtaka ryški mūrinių paminklų tūrių kompozicijoje. Įprasta koplytstulpių stogelius baigti mediniais arba geležiniais kryželiais-saulutėmis. Originalių koplytstulpių iš akmens luitų (Ukrinų koplytstulpis, 1861) 19 a. viduryje iškalė liaudies meistras S. J. Gailevičius, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje iš ąžuolo išdrožė V. Svirskis.
L: Kryždirbystė Lietuvoje / sud. A. Buračas, A. Stravinskas Vilnius 1998.
119