kòptų literatūrà, literatūra koptų kalba. Beveik visa religinio turinio ir paskirties. Sudaro vertimai iš graikų kalbos, originalūs graikų teologų ir Rytų monasticizmo kūrėjų raštai, ankstyvojo gnosticizmo, manicheizmo ir krikščionių Bažnyčios tekstai. Nuo 2 a. koptų kalba krikščionių egiptiečių pradėta vartoti kaip rašomoji kalba.
Evangelijai ėmus plisti tarp egiptiečių, 2–3 a. pasirodė Biblijos vertimų. Svarbią vietą koptų literatūroje užėmė atsiskyrėlių literatūra. 3–4 a. persekiojami egiptiečiai krikščionys bėgo į dykumas, buvo parašyta nemažai pasakojimų apie atsiskyrėlių ir dykumos tėvų gyvenimą (anksčiausi jų – pirmojo dykumos tėvo, šv. Antano Egiptiečio, laiškai). Dalis jų buvo išversta iš graikų kalbos, dalis sukurta koptų kalba. 4 a. įteisinus krikščionybę Egipte pradėti statyti pirmieji vienuolynai. Su jų atsiradimu susijusi ir originaliosios koptų literatūros raida: vienuoliai mokėsi skaityti ir rašyti, perrašinėjo senus rankraščius, vertė iš graikų kalbos, o koptų kūrinius vertė į sirų, etiopų ir kitas kalbas. Vienuolynuose kūrėsi bibliotekos. Pirmieji koptų rašytojai – vienuolynų vyresnieji. Abatas šv. Pachomijus rašė vienuolynų įstatus, pamokslus, pamokymus, laiškus; tarp jų yra pirmoji ir vienintelė išlikusi koptų kalba parašyta vienuolynų regula cenobitams. 5 a. šv. Pachomijaus raštai buvo išversti į lotynų kalbą ir tapo žinomi Europoje, tuo laikotarpiu koptų literatūroje susiklostė naujas žanras –martirologas. Kūriniai dažniausiai buvo anoniminiai, juose aprašyta egiptiečių ekonominė ir socialinė gyvenimo kasdienybė. Žymiausias koptų rašytojas buvo Baltojo vienuolyno vyresnysis Sinutijas, arba Šenuda, Šenutė, apie 360–apie 450), jis rašė pamokymus, šventųjų gyvenimo aprašymus, netgi diskutavo su senovės graikų filosofais. Jo veikalai priskiriami aukštajai koptų literatūrai, kuri turėjo auklėjamąją ir pamokomąją paskirtį. Autorius gerai mokėjo kalbą, vartojo metaforas, palyginimus, alegorijas – taip ilgainiui susiklostė grožinė literatūra. Koptų kalba parašytos legendos ir pasakojimai apie vienuolius plito į krikščioniškuosius Rytų kraštus, bet koptų literatūra liko provinciali – ji buvo labiau liaudies literatūra ir užfiksavo nemažai jos dvasinių bruožų, didesnę dalį sudarė vertimai: apokrifiniai raštai, legendos ir biblinės tematikos kūriniai. 1945 Nag Chammadi vietovėje Aukštutiniame Egipte rasta 1–4 amžiaus 13 papiruso kodeksų – žymių senovės graikų gnostikų tekstų, kurių originalų neišliko, vertimų į koptų kalbą. Po 7 a., kai Egiptą užkariavo arabai, koptų literatūra keitėsi, įgijo ir pramoginę funkciją. Susiklostė poezija, buvo kuriamos dainos arba pasakojimai su dainuojamaisiais intarpais, himnai angelams ir apaštalams, nemažai smulkiosios tautosakos žanrų, dažniausias alegorinis kūrimo principas. Rašyti ir pasaulietinės tematikos kūriniai (pvz., romanas apie Kambizą; išliko tik dalis). 12 a. koptų literatūra sumenko, paskutinis koptų kalba parašytas veikalas – poema Triadonas (14 a.). Koptų literatūros tekstai saugomi Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Svarbiausi spausdinti veikalai: eucharistinė Egipto liturgija graikų, koptų, arabų, sirų kalbomis Missale Alexandrinum Sancti Marii (išleista 1754 Romoje), Psalmės (išeista 1826 Londone), Keturi evangelistai (išleista 1829 Londone).
2271