Kòrdobos kalifãtas, Kòrdobos valstýbė, musulmonų valstybė Pirėnų pusiasalyje, gyvavusi 929–1031. Atsirado Kordobos emyrato (756–929; įkūrė Abd ar Rachmanas I) valdovui Abd ar Rachmanu III pasiskelbus kalifu. Valdė Omejadų dinastija. Sostinė Kordoba. Apėmė Pirėnų pusiasalio didžiąją dalį, pusiasalio šiaurėje buvo įsikūrusios krikščionių valstybės (Astūrija, Navara).
Kordobos kalifato visuomenės daugumą sudarė musulmonai, krikščionys. Musulmonų (arabų, berberų) diduma atsikėlė 8 a. kaip užkariautojai. Vietos gyventojai (ispanoromėnai, vestgotai) daugiausia buvo krikščionys, dalis jų priėmė islamą. Vergai daugiausia buvo įvežami iš Afrikos (juodaodžiai) ir Europos. Daugelis jų čia gaudavo laisvę. Arabų laikais pusiasalyje apsigyveno žydų, jie dažniausiai vertėsi amatais ir prekyba. Žydai ir krikščionys turėjo religinę autonomiją, bet patyrė didelę arabų kultūros įtaką.
Kordobos kalifatas buvo centralizuota Rytų tipo despotija. Administracijai dažniausia vadovavo chadžibai (kamerherai), pagal reikšmingumą pirmieji po kalifų. Kalifatas dažnai kariavo su krikščioniškomis pusiasalio valstybėmis (Rekonkista). Žymiausi valdovai: Abd ar Rachmanas III (912–961), al Chakimas II (961–976).
Kalifate plėtojosi miestai, amatai, prekyba. Plito naujos žemės ūkio kultūros (ryžiai), technika (drėkinamoji žemdirbystė). Plėtojosi astronomija, istoriografija, literatūra, matematika, medicina. Kordobos kalifatas buvo viena labiausiai išsivysčiusių to meto Europos valstybių.
Religinė ir etninė nesantaika, diduomenės maištai, nuolatiniai karai su krikščionimis silpnino valstybę. 1009, prieš kalifą Hišamą II sukilus jo sūnui, valstybėje prasidėjo kovų dėl valdžios ir suiručių laikotarpis. Sostą užimdavo tai vienas, tai kitas valdančiosios dinastijos narys. 11 a. pradžioje Kordobos kalifatas pamažu suskilo į keletą mažų valstybių.
2271
1