korėjiẽčių rãštas yra fonografinis, vartojami ir kinų hieroglifai. Korėjiečių abėcėlėje yra 24 ženklai, žymintys balsius ir priebalsius (prie jų pridedama 11 sudėtinių balsių ir 5 įtemptieji priebalsiai), kuriuos jungiant sudaromi skiemenys, primenantys kinų hieroglifus. Vartojami arabiški skaitmenys, kartais – lotyniški rašmenys (simboliams, santrumpoms žymėti ir kitkam). Tiksliai nežinoma, kada apie kinų hieroglifus sužinota Korėjoje, bet jau nuo 2 a. pr. Kr. jie plačiai naudoti. Iki 1443 buvo rašoma kinų hieroglifais ir dviem abėcėlėmis (hiangčchal ir idu), sudarytomis supaprastinus kinų hieroglifus. Manoma, jos turėjo įtakos kuriant japonų abėcėles. 1443 karalius Sedžongas pristatė naują abėcėlę, dabar vadinamą hangeul, tuo metu sudarytą iš 28 ženklų (UNESCO įregistruota kaip pasaulio dokumentinis paveldas). Iki 19 a. ji buvo mažai vartota, rašyta kinų hieroglifais (žodžių šaknys) ir idu (galūnės, pagalbiniai žodžiai). Nuo 19 a. vis dažniau vietoj idu vartota hangeul. Nuo 1945 pradėta mažinti kinų hieroglifų skaičių tekstuose. Nuo 1949 Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika jų visai atsisakyta, Korėjos Respublikoje iki šiol pasitaiko laikraščių antraštėse, mokslinėje literatūroje, mokyklose privalomai mokoma 1800 kinų hieroglifų. Į kompiuterio atmintį įvedama iki 7000 ženklų korėjiečių raštui perteikti. Rašoma eilutėmis iš kairės į dešinę.
korėjiečių abėcėlė
1079