Korjos istòrija
Senovės laikai
Korėjos pusiasalyje žmonės gyveno jau paleolito laikotarpiu (rasta nemažai to meto dirbinių). Korėjos neolito (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų) ir bronzos (nuo 10–8 a. pr. Kr.) amžiaus kultūra gimininga to laikotarpio Tolimųjų Rytų kultūrai. Pasak legendos, Čosono (Chosŏn) valstybę, buvusią Korėjos pusiasalio šiaurės vakaruose, Tedonggango upės baseine, 2333 pr. Kr. įkūrė pusdievis Tangunas, bet archeologiniai radiniai (važiuoklės, geležiniai ginklai) leidžia spėti, kad ši valstybė susikūrė apie 4 a. prieš Kristų. 108 pr. Kr. ją nukariavo Kinija. Šiek tiek vėliau susidarė kelios genčių sąjungos, kurių teritorijoje 1 a. pr. Kr.–4 a. po Kr. susikūrė 3 centralizuotos valstybės: šiaurėje Kogūrija, pietvakariuose – Pekčė, pietryčiuose – Šila; tai buvo tipiškos senovės valstybės su vyraujančiu gentinės aristokratijos sluoksniu.
trijų karalysčių atstovai Tangų dvare (7 a. miniatiūra)
4–6 a. šių valstybių oficiali religija tapo per Kiniją pusiasalį pasiekęs Mahajanos budizmas, ėmė plisti konfucianizmas, kinų hieroglifai. Pekčė ir Šila palaikė ryšius su Japonija. 660–668 Šila, Tangų Kinijos remiama, nukariavo Pekčę, Kogūriją ir suvienijo visą pusiasalį. 676 kinus pavyko išstumti, Mandžiūrijoje susikūrė korėjietiška Bohai valstybė. Šila tapo kinų pavyzdžio monarchija: buvo sukurta centrinė kanceliarija, valdininkams aristokratams mokamas atlyginimas ir skiriama žemė, kuria jie galėjo naudotis tik tol, kol ėjo valstybines pareigas, t. y. susidarė Rytų šalims būdingas reiškinys – valstybė-nuosavybė. Plėtojosi miestai, ypač penkių provincijų centrai, buvo statomos budistų šventovės, įkurta Nacionalinė akademija, 778 Kinijos pavyzdžiu valstybės tarnautojams įvesta egzaminų sistema, toliau plito konfucianizmas, susiklostė budistinė Son (japoniškai Zen) sekta.
Viduriniai amžiai
Prekybą su Kinija ir Japonija kontroliavusi provincijų aristokratija pamažu sustiprėjo, įtakingiausi jos atstovai surengė sukilimus ir atkūrė nepriklausomas valstybes: Vėlyvąją Pekčę (900) ir Vėlyvąją Kogūriją, arba Korių (iš čia kildinamas dabartinis europietiškas Korėjos pavadinimas; 901). 936 Koriaus valdovas Vang Konas vėl suvienijo pusiasalį ir po kelių karų su kidaniais išplėtė valstybės teritoriją į šiaurės nuo Jaludziango upės. Sostine tapo Kegionas (dabar Kesongas). Buvo atkurta centralizuota valdymo sistema, kurios svarbiausia biurokratine institucija tapo Karališkasis sekretoriatas (Čungčhuvon), kartu su kitomis įstaigomis sudaręs Aukščiausiąją valstybės tarybą. Valstybės centrinė administracija veikė Tangų Kinijos pavyzdžiu, sudarytas žemės kadastras. Dauguma gyventojų buvo laisvieji valstiečiai (janinai), mokėję mokesčius valstybei. Karo vadai ir civiliai pareigūnai, sudarę valdantįjį jangbanų sluoksnį, valdė tarnybinę žemę, kurią jie įvairiais būdais (dažniausiai paveldėdami pareigas) stengėsi paversti privačiomis valdomis. Kariškiai turėjo tik žemesnio laipsnio biurokratinius rangus, nes aukščiausiasis karinių reikalų vadovas buvo skiriamas iš civilių.
1170 diskriminacija nepatenkintų kariškių grupė įvykdė valstybės perversmą. Per jų tarpusavio kovą dėl valdžios nugalėjęs karo vadas Čchve chon Čchungas įvedė karinį režimą ir paliko valdovui tik nominalią valdžią. Kariškiai uždraudė budizmą, sustiprino valstiečių išnaudojimą ir taip išprovokavo jų sukilimus. Korėjiečių kova prieš mongolų invaziją, prasidėjusi 1238, dalyvavimas nesėkminguose jų žygiuose į Japoniją (1274 ir 1281) išsekino šalies resursus, ypač karinius. Mongolų valdymo laikais (1259–1356) šalyje susiklostė feodalinė sistema su specifiniais bruožais. Stambūs žemvaldžiai dažniausiai gyveno sostinėje. Valstiečiai privalėjo jiems mokėti nuomą už žemę, valstybei atlikti karo ir darbo prievoles. Daugelis valstiečių, siekdami išvengti dvigubos priespaudos, atsisakydavo laisvo žmogaus statuso ir tapdavo baudžiauninkais (nobiais).
Tokia sistema gyvavo neilgai; 1392 nepatenkinti savo statusu kariškiai ir neokonfucianistinių pažiūrų valstybės tarnautojai, vadovaujami I Songge (Li Song Gė), nuvertė karalių. Į valdžią atėjo Li dinastija (valdė 1392–1910). Ji valstybės valdymą vėl pertvarkė Kinijos pavyzdžiu: grąžino egzaminus valstybės tarnautojams, centralizuotą valdymo sistemą, įtvirtino neokonfucianistines vertybes, sudarė įstatymų kodeksą. Sostinė iš Kegiono buvo perkelta į Hansongą (dabar Seulas). Ankstyvosios Li laikais, ypač valdant Sedžongui Didžiajam (1418–50), Korėjos kultūra ir mokslas suklestėjo: buvo leidžiamos medicinos, astronomijos, istorijos, geografijos ir kitų mokslų knygos, 1403, panaudojus metalines raides, išrastas knygų spausdinimas, įsteigta Čipchiondžon akademija (1420), įvesta fonetinė 28 raidžių abėcėlė hangeul (1443), bet oficialiai raštvedybai ir toliau buvo vartojama kinų hieroglifai ir kalba. Korėjos klestėjimas truko 2 amžius. 1592 ir 1597 Japonijos kariuomenė nusiaubė šalį, sudegino miestus, paėmė į nelaisvę ir išsivežė daug korėjiečių mokslininkų ir amatininkų; 2/3 sumažėjo dirbamos žemės plotas, už suteiktą karinę pagalbą Korėja turėjo Mingų imperatoriui mokėti duoklę.
Naujieji laikai
17 a., nespėjus atkurti ūkio ir miestų, prasidėjo mandžiūrų antpuoliai. 1636 jie užėmė Korėjos sostinę Hansongą. 1644 mandžiūrams užvaldžius Kiniją Korėja tapo Čingų dinastijos vasale. Saugumas ir stabilumas sudarė sąlygas naujam ūkio ir kultūros pakilimui. Gyventojų apie 1670 padaugėjo iki 5 mln., Hansonge – maždaug iki 200 000. Padidėjo žemės ūkio našumas, žemės mokesčius pradėta imti pinigais. Kaip prekybiniai augalai buvo auginama ženšenis, kanapės, tabakas, vaistažolės. Atsigavo amatai, susiklostė turtingų pirklių sluoksnis. Biurokratinis aparatas iš esmės buvo formuojamas per egzaminus. 17 a. mokyklų padaugėjo 4 kartus. Susiklostė grožinė literatūra šnekamąja kalba naudojant skiemeninį raidyną (vietoj kiniškų hieroglifų). 1784 prancūzų misionieriai ėmė platinti katalikybę, kuri įsitvirtino, nors valdžia dėl nesuderinamumo su konfucianistiniais principais stengėsi ją užgniaužti (1864).
Korėjos pasiuntiniai Japonijoje (1655, dailininkas Kano Jasunobu, Britų muziejus)
Vakarų pirkliams pradėjus skverbtis į Kiniją ir Japoniją Korėjos valdovai mėgino laikytis izoliacionistinės politikos, į Korėjos uostus neįsileisdami užsienio laivų. 1866 Korėja atrėmė Prancūzijos, 1871 – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinę intervenciją, bet 1876 atvykus Japonijos ginkluotai delegacijai buvo priversta užmegzti diplomatinius santykius ir pasirašyti sutartį, leidžiančią japonams be muitų ir kitų apribojimų prekiauti Korėjoje, atstovybės apsaugai laikyti karinį dalinį. Panašių privilegijų netrukus išsireikalavo ir Kinija, kuri, siekdama susilpninti Japonijos įtaką, į Korėją įvedė savo karines įgulas. 1882–88 JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Rusija ir Prancūzija t. p. privertė Korėją pasirašyti nelygiateises prekybos sutartis. Šalyje prasidėjo modernizacija: buvo steigiamos Vakarų tipo mokyklos, leidžiami laikraščiai, statomos pramonės įmonės, į Japoniją ir Kiniją mokytis naujų dalykų pasiųstos nedidelės jaunuolių grupės, kartu didėjo priešinimasis Japonijos bei Vakarų įtakai, kapitalizmo užuomazgoms. Didėjant valstybės išlaidoms, didėjo ir mokesčiai. Gyventojų nepasitenkinimas įgijo religinę formą; tarp valstiečių plito 1860 susikūrusios sektos Tongchak (Rytų mokymas) socialinių reformų idėjos. Jos sekėjai pradėjo rengti masines demonstracijas, kurios 1894 išsiplėtė į sukilimą. Į šalį valdžios prašymu buvo įvesta Kinijos kariuomenė, netrukus savo iniciatyva įsiveržė Japonija. Sukilėliams nutraukus pasipriešinimą, dėl įtakos Korėjoje kilo Japonijos–Kinijos karas (1894–95). Japonija karą laimėjo ir Šimonoseki sutartimi (1895 04 17) Kinija pripažino jos įtaką Korėjoje. Japonija privertė Korėjos valdžią imtis administracinių, teisinių ir ekonominių reformų (iš viso buvo paskelbti 208 įstatymai), kurios palengvintų kapitalizmo plėtrą.
Korėja tapo tarptautinių intrigų objektu. Rusija, remiama Prancūzijos ir Vokietijos, reikalavo, kad Japonija Korėją grąžintų Kinijai, kuri po Opijaus karų (1839–42 ir 1857–61) tapo nuo Vakarų valstybių priklausoma. Jų paskatinta Korėjos valdžia pradėjo Japonijai priešintis. 1895 10 08 japonai organizavo karalienės Minos, siekiančios padedant Kinijai ir Rusijai atsikratyti Japonijos įtakos, nužudymą. 1896 02 11 karalius Kodžongas pasislėpė Rusijos atstovybėje. 1896 05 Rusijoje Korėjos delegacija pasirašė keletą sutarčių: Rusija įsipareigojo garantuoti nuolatinę karaliaus apsaugą, paskirti karinius ir finansų patarėjus, suteikti Korėjai kreditą ir sujungti abiejų šalių telegrafo tinklus, kartu Korėjos valdžia vykdė visus Vakarų valstybių ir Japonijos reikalavimus. Kaip atsakas į užsienio šalių įtakos stiprėjimą pradėjo formuotis judėjimas dėl nepriklausomybės. Tongnip Hyophoe (Nepriklausomybės klubas; vienas vadovų – I Singmanas), laikraštis Tongnip Shinmun atvirai agitavo prieš patarėjus užsieniečius.
imperatorius Kodžongas (1906)
1897 02 karalius Kodžongas grįžo į rūmus ir pasiskelbė nepriklausomos Didžiosios Korėjos imperatoriumi, bet jo valdžia buvo ribota, nes šalyje faktiškai šeimininkavo Japonijos kariškiai. 1904–05 Japonija laimėjo karą su Rusija ir Portsmoutho taika (1905 09), JAV ir Didžiajai Britanijai neprieštaraujant, įgijo teisę Korėją kolonizuoti. 1905 11 Japonija privertė Korėją pasirašyti sutartį dėl protektorato, nutraukti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Šalies valdymą prižiūrėjo Japonijos generalinis rezidentas. Mėgindama atgauti nepriklausomybę Korėja pasiuntė slaptą delegaciją į tarptautinę Hagos konferenciją (1907), bet nieko nelaimėjo. Šalies pietuose susiformavo ir kelerius metus veikė stiprus partizanų judėjimas I‑byong (Teisingumo armija), kuriame dalyvavo kariškiai ir buvę valstybės tarnautojai.
1910 Japonija, siekdama palaužti pasipriešinimą, pašalino Korėjos imperatorių (Kodžongo sūnų Sungdžongą), paleido kariuomenę ir šalį formaliai aneksavo. Korėjos partizanai pasitraukė į Mandžiūriją, daug gyventojų emigravo. 1919 03 01 Seule į Kodžongo laidotuves iš visos šalies susirinkę apie 2 mln. žmonių pareikalavo atkurti nepriklausomybę ir priėmė Nepriklausomybės deklaraciją. Kovo 1‑osios judėjimas greitai paplito po visą šalį. Japonų administracija suėmė apie 47 000 korėjiečių, apie 7500 žuvo ir 16 000 buvo sužeista. 1919 03–04 įvairių pasipriešinimo grupių vadovai sudarė laikinąsias vyriausybes Vladivostoke, Šanchajuje ir Seule. Netrukus šios vyriausybės susijungė ir rugsėjo mėnesį prezidentu išrinko I Singmaną. Japonija režimą šiek tiek sušvelnino, bet po kelių didelių antijaponiškų mitingų 1931 įvedė karinį valdymą. Prasidėjus Japonijos–Kinijos karui (1937–45) ir Japonijai įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą (1941–45) asimiliacinė politika buvo sustiprinta.
Korėjos laikinasis prezidentas I Singmanas radijo stotyje WOR (Niujorkas, 1932)
Japonijos karinė administracija nuosekliai iš valstybės aparato šalino nacionalistus, sukūrė naują administracinę sistemą. Vietos gyventojams buvo atimta susirinkimų, organizacijų steigimo, žodžio laisvė. Vidurinėse, nuo 1943 ir pradinėse mokyklose uždrausta dėstyti korėjiečių kalbą ir istoriją, svarbiausias dalykas tapo japonų kalba, 2/3 privačių mokyklų uždaryta. Vyko intensyvi krašto kolonizacija. Valdžia eksproprijavo daug žemvaldžių žemių, t. p. visas bendruomenines žemes, kurias vėliau pigiai pardavė japonams. Netekę pragyvenimo šaltinio valstiečiai traukėsi į kalnus, emigravo į Mandžiūriją ir Japoniją. Tenkinant Japonijos tekstilės pramonės poreikius Korėjoje buvo 3 kartus išplėsti vilnamedžių plotai. Vėliau pradėta plėtoti pramonę ir žemės ūkio produkcijos dalis BVP sumažėjo nuo 60 % (1931) iki 32 % (1942). 1941 12 Korėjos vyriausybė emigracijoje paskelbė karą Japonijai ir organizavo Nepriklausomybės armiją, kuri Sąjungininkų pusėje Kinijoje kariavo iki Japonijos kapituliacijos.
1945 07, per Potsdamo konferenciją, SSRS įsipareigojo Sąjungininkams stoti į karą su Japonija. 08 09 jos kariuomenė įsiveržė į Mandžiūriją ir Korėjos šiaurinę dalį. 08 11 JAV suformulavo Japonijos kapituliacijos sąlygas – buvo numatyta, kad Japonijos karinės pajėgos Korėjoje į šiaurę nuo 38‑osios lygiagretės turės pasiduoti SSRS, į pietus – JAV karinėms pajėgoms (taip JAV siekė, kad SSRS neužimtų visos Korėjos). 09 08 Korėjoje išsilaipino JAV kariuomenė ir 09 09 Seule priėmė japonų kapituliaciją. Korėjoje susidarė dvi okupacinės zonos.
Korėjiečiai tikėjosi, kad jų šalis bus suvienyta. 1945 08 16 sukurtas kairiosios krypties komitetas sušaukė Nacionalinį susirinkimą, kuris 09 06 paskelbė Korėjos Liaudies Respubliką. JAV okupacinė valdžia ją, kaip ir iš emigracijos grįžusią vyriausybę, atsisakė pripažinti. 1945 12 15 Maskvoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrai nutarė 5 m. laikotarpiui įkurti 4 valstybių (ir Kinijos) Korėjos globos tarybą. Korėjiečių vadovai protestavo, pietinėje zonoje kilo pasipiktinimo banga. 1946 02 JAV karinė administracija, siekdama nuraminti gyventojus, įkūrė iš korėjiečių sudarytą patariamąjį organą – Atstovaujamąją demokratinę tarybą (vadovas I Singmanas), spalio mėnesį – Laikinąjį įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, sudarytą iš rinktų ir skirtų narių. Po kelių mėnesių Susirinkimas priėmė rezoliuciją, kurioje buvo protestuojama prieš Korėjos globos projektą. 1946 02 grįžę iš SSRS korėjiečių komunistai sudarė Šiaurės Korėjos laikinąjį liaudies komitetą (laikinąją vyriausybę), jam vadovavo buvęs SSRS kariuomenės karininkas, Korėjos komunistų vadovas Kim Ir Senas. 1947 02 Korėjos šiaurinėje dalyje buvo įsteigtas ir Aukščiausiasis liaudies susirinkimas (įstatymų leidžiamoji institucija).
1947 11 JAV iniciatyva Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje paragino Korėjoje surengti visuotinius rinkimus ir valdžią perduoti demokratinei vyriausybei. SSRS zonoje sudarytas konstitucijos rengimo komitetas 1948 04 pateikė savo konstitucijos projektą. SSRS neįsileido Jungtinių Tautų stebėtojų į šiaurinę zoną ir 1948 05 10 visuotiniai rinkimai į Nacionalinį Susirinkimą įvyko tik pietinėje dalyje. Nacionalinis Susirinkimas priėmė konstituciją, 07 20 prezidentu išrinko I Singmaną ir 08 15 paskelbė Korėjos Respubliką. Šiaurinėje dalyje, surengus sovietinio pavyzdžio nedemokratinius rinkimus, 09 06 buvo įkurta Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika. 1948 10 SSRS ją pripažino vienintele teisėta korėjiečių valstybe, 1948 12 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pripažino tik Korėjos Respubliką. Okupacinės kariuomenės, palikusios karinių patarėjų grupes, iš abiejų Korėjos dalių tais pačiais metais pasitraukė. Apie vėlesnius laikus – Korėjos Respublikos istorija, Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos istorija.
pirmieji demokratiniai rinkimai Korėjoje (1948 05)
L: Istorija Korei 2 t. Moskva 1974; C. J. Eckert Korea Old and New. A History Cambridge 1990; A. Schmid Korea between Empires New York 2002; Kim Hiyoul Koreanische Geschichte Stuttgart 2004.
2870