Korjos literatūrà. Korėjos raštijos pradžia glaudžiai susijusi su kinų kalba ir literatūra. Jau 1 a. prieš Kristų visame Korėjos pusiasalyje plačiai vartoti kinų hieroglifai.
1 a. prieš Kristų–9 a. po Kristaus
Trijų valstybių ir Šilos laikotarpiais oficialiuose dokumentuose, kartu su kinų hieroglifais, buvo vartojama ir abėcėlė idu, kuria užrašytos žodžių galūnės, bet pirmieji poezijos ir prozos kūriniai buvo kuriami tik kiniškai. Didelę įtaką Korėjos literatūrai padarė Kinijoje sukurta vadinamoji Penkiaknygė (Dainų kanonas, Istorijos kanonas, Ritualų kanonas, Permainų knyga, Pavasariai ir rudenys); ji buvo studijuojama Korėjos nacionalinėje akademijoje nuo pat jos įkūrimo 682. Pradėti plėtoti korėjietiški poezijos žanrai. Šilos valstybėje susiformavo dainuojamosios poezijos žanras hiangga (gimtinės dainos). Jis yra 3 pavidalų: viena ketureilė strofa, dvi ketureilės strofos, dvi ketureilės ir viena dvieilė strofa. Tikėta, kad hiangga atlikimas turi maginę prasmę. Sukurta dainų, kuriose apdainuojamos budizmo ir šamanizmo dievybės, šlovinami Šilos didvyriai ir kita. Žymiausi hiangga kūrėjai: Uolmiongas (742–765), Čchungdamas (742–765), vienuolis Kiunio (923–973). Pirmųjų korėjietiškos poezijos kūrinių, išverstų į kinų kalbą, esama kinų istorijos metraščiuose Veidži (Vei karalystės istorija, 285–297) ir Hou Hanšu (vėlyvosios Hanų dinastijos istorija, 398–445). Pirmoji korėjietiškos poezijos rinktinė Samdemok (apie 888, užrašyta kinų hieroglifais su hiangčchal abėcėlės galūnėmis; neišlikusi) išleista vienuolio Tegu ir ministro Vihongo. Šiuo laikotarpiu nemaža Korėjos aristokratų, įgijusių klasikinį išsilavinimą Kinijoje, joje dirbo, todėl sukūrė nemažai prozos ir poezijos kūrinių kinų kalba (kai kurie įtraukti į Kinijos antologijas); žymiausias kūrėjas Čchve Čchivonas (857–?).
10–14 a.
Koriaus laikotarpiu (901–1392) iš hiangga poezijos susiformavo vadinamosios Koriaus dainos. Jose nebėra griežto dalijimo į strofas, atsirado pasikartojantis priedainis, kuris dažniausiai neturi jokios prasmės. Koriaus dainos (dažniausiai anoniminės) užrašytos vėliau, Li dinastijos laikotarpiu, jų pagrindinė tema – meilė; yra ir liaudies kūrybos bei ritualų metu atliekamų šamanistinių dainų. Buvo kuriama poezija ir proza kinų kalba sekant kiniškais pavyzdžiais. Išpopuliarėjo kiniški žanrai ši (senovės poezija), fu (rimuota proza), sung (elegijos), ce (proza). Klasikinį išsilavinimą įgydavo tik aristokratai, kurie išlaikę valstybinius egzaminus tapdavo valstybės tarnautojais, todėl daugelis literatūros kūrėjų buvo politikai arba vienuoliai.
1170 įsigalėjusi karinė diktatūra pradėjo persekioti daugelį rašytojų. Išliko nemažai biografijų ir biografinių etiudų, parašyta didaktinių pseudobiografijų, palaikančių konfucianizmo ideologiją, literatūros kritikos veikalų. Šiuo laikotarpiu parašytos seniausios išlikusios Korėjos istorijos. Kim Pušikas (1075–1151) sudarė Trijų karalysčių metraščius (1145), parašytus remiantis neišlikusia Senąja Trijų karalysčių istorija. 1285 vienuolis Irionas (1206–89) sudarė Prisiminimus apie Tris karalystes. Atsirado budistinės hagiografijos žanras, kurio veikaluose aprašyti žymiausių Korėjos vienuolių gyvenimai; seniausias išlikęs kūrinys karaliaus užsakymu parašytas 1215 vienuolio Kakchuno. Yra išlikę daug aprašomosios poezijos kūrinių: I Čehionas (1287–1367) eiliuotai aprašė daug žymių Kinijos vietų, I Sekas (1328–96) – paprastų korėjiečių kasdienybę. I Čehionas ir I Kiubas (1168–1241) parašė satyros kūrinių. I Illo (1152–1220) poezija ne tik aprašomoji, joje gausu metaforų, aliuzijų, impresijų.
15 a. panegirikos
Li dinastijos laikotarpiu (1392–1910) konfucianizmas įsitvirtino kaip oficiali politinė filosofija. Juo remiantis muzika ir ritualai buvo laikomi neatsiejamais. Pagal jau esančias melodijas buvo kuriamos panegirikos, aukštinančios valdžią, konfucianizmo idealus, praeities herojus. Susiformavo akčiang žanras, jis gyvavo iki 15 a. pabaigos. Jo tekstai buvo kuriami melodijoms, kurios jau buvo naudojamos šventyklose ir rūmų ceremonijose. Akčiang kurtas remiantis kiniškų eilių tradicinėmis formomis, t. p. 5 ar 7 skiemenų eilutėmis (parašytomis kiniškai su hiangčchal galūnėmis) arba korėjietiškų dainų formomis kionggičchė. Žymiausia panegirika Dainos apie drakono skrydį dangumi (1445–47) sukurta remiantis Dainų kanono principais.
Pirmieji kūriniai korėjietiškais rašmenimis
1443 sukūrus korėjietiškus rašmenis hangeul, jais pradėta rašyti vis daugiau literatūros. Laikotarpio pradžioje buvusi gana populiari kiniškai parašyta Korėjos proza mažai skyrėsi nuo kūrinių kitose Pietryčių Azijos šalyse (Kinijoje, Japonijoje, Vietname), jos reikšmė ilgainiui mažėjo. Buvo kuriamos pasakos, biografijos, turinčios fantastikos elementų. Vis didesnę reikšmę įgavo korėjietiškai rašoma proza, pirmasis jos kūrinys – Kim Šisipo (1435–93) Nauji auksinio vėžlio pasakojimai. Ši proza paplito 17 a., joje jau smarkiai kritikuojama konfucianizmas, tuometinė socialinė santvarka, moterų, ypač antrosios žmonos ir jos vaikų, diskriminacija. Žymiausi kūriniai: Ho Kiuno (1569–1618) Pasakojimas apie Hong Kiltongą, Kim Mandžiungo (1637–92) Devynių debesų sapnas ir Užrašai apie ponios Sa kelionę į pietus.
15–19 a. poezija
Li laikotarpio pradžioje Korėjos poezijai didelę įtaką turėjo kiniška Tangų ir Sungų dinastijų poezija, daugiausia Su Dongpo, Huang Tingdziano, Li Bo kūriniai. Poetai aristokratai rašė apie konfucianizmo idealus, smerkė tironiją. Vėlesniais laikais iš provincijos ir iš atsirandančios vidurinės klasės kilusių poetų kūryboje smerkiama naujosios klasės diskriminacija, ryšku tautinės savimonės formavimasis. Sukurtas vadinamasis Čosono stilius – kūriniai užrašyti kiniškai, bet juose vaizduojamas kasdienis korėjiečių gyvenimas, kritikuojama Korėjos santvarka, šlovinama gamta, papročiai, yra daug originalių korėjietiškų kūrinių vertimų, ryški korėjiečių liaudies dainų įtaka. Korėjiečių rašto sukūrimas leido plėtotis poezijai korėjiečių kalba. Susiformavo du poezijos žanrai – šidžio ir kasa, jų ištakos siejamos su Koriaus dainomis. Šidžio (dar vadinamas šidžiol kadžio, tanga, šinsong, šindžio ir kitaip) yra trieilis dainuojamosios poezijos žanras. Pirmieji jo eilėraščiai sukurti dar Koriaus laikotarpiu, bet pirmą kartą užrašyti ir išleisti rinkinyje Žaliųjų kalvų dainos (1728). Šie kūriniai daugiausia asmeninio pobūdžio, juose alegoriškai kalbama apie sunkius laikus, nostalgiškai prisimenami nuversti Koriaus valdovai, vaizduojama Li dinastijos laikų taika ir ramybė. 15 a. pabaigoje susiklostė Jongnam mokykla, kurios pradininku laikomas I Hionbo (1467–1555), kūręs konfucianizmo ir neokonfucianizmo dorovines nuostatas aukštinančias didaktines eiles. Panašią poeziją kūrė I I (1536–84); jo kūryboje jaučiama ir kinų poezijos įtaka. Žymiausiu poetu laikomas Čiong Čchiolas (1537–94), priklausęs Honam mokyklai. Jo poezijoje vyrauja meilės valstybei, tarnavimo karaliui temos, kalbama alegorijomis; vėlesni kūriniai dažniausiai asmeninio pobūdžio, juose vaizduojamas piktnaudžiavimas alkoholiu, atsiskyrėlio gyvenimas. Moterų poezijoje dažniausia tema – meilė vyrui, dažniausia lyrinė herojė – linksmintoja (kiseng); žymiausios poetės – Chvang Čini (1506–44), Im Če (1549–87). Po karų su japonais ir mandžiūrais (16 a. pabaiga–17 a. pradžia) pradėta rašyti apie tautinę krizę, meilę valstybei ir karaliui, apie kinų klasikus Tao Čianą, Li Bo. Pak Illo (1561–1643) kūrė didaktinius eilėraščius, aukštino neokonfucianizmo idealus, Jun Sondo (1587–1671) rašė apie laisvę, tremtį. 18 a. atsirado sasol šidžio (arba čiang šidžio, ilgasis šidžio) žanras, kurio kūrinius dažniausiai sudaro 3 strofos. Juose vaizduojama korėjiečių kasdienybė, esama daug satyros, šiek tiek moralizavimo. Kasa žanro kūrinių eilutė ilgesnė nei šidžio, jie turi tam tikrą siužetinę liniją, o forma ir sudarymo technika primena fu (kinų rimuotą prozą). Pirmuoju kasa autoriumi laikomas Čiong Kiginas (1401–81); jo poezija didaktinė ir aprašomoji. Poetė Ho Nansorchon (tikroji pavardė Ho Čchohi, 1563–89) daugiausia vaizdavo nelaimingą moters gyvenimą. 17 a. poezijoje aprašoma Korėjos kasdienybė, karai, tremtinio gyvenimas, kelionės. Moterys (dažnai eiliuota forma) rašė pasveikinimus egzaminų, vestuvių ir kitomis progomis, aprašė savo keliones, sukūrė didaktinių kūrinių. Nuo 18 a. pabaigos pradėta kritikuoti socialinė sistema, padaugėjo satyros. Žymesni poetai: Pak Illo, Šin Čecho (1812–84). 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje iš šamanistinių dainų susiformavo dainuojamasis pchansori žanras, sudarytas iš specialia dainavimo technika atliekamų dainų čchang ir pasakojamųjų intarpų aniri, atliekamas dainininko kvangde ir būgnininko kosu. Buvo dainuojama apie žmonių santykius, dorovinę savimonę. Fabulos pradėtos užrašinėti 19 amžiuje. Pchansori repertuarą sudarė 12 kūrinių, vadinamų madang, kurių kiekvieno atlikimas trunka keletą valandų (dabartiniame repertuare išliko tik 5).
Liaudies vaidinimai
Li dinastijos laikotarpiu atsirado liaudies vaidinimai – kaukių šokiai ir lėlių teatras. Manoma, kad kaukių šokiai išsirutuliojo iš Li dinastijos laikais uždraustų rūmų ritualų ir vaidinimų; juose ryškūs ir šamanistinių ritualų pėdsakai. Kaukių šokių pagrindinės temos – socialinių klasių nesutarimai, valdančiosios klasės kritika, konfucianistinės sistemos griuvimas. Kiekvienas regionas turėjo tik jam būdingus šokius, juos siejo pagrindinė socialinės nelygybės tema ir kelios dažniausiai pasitaikančios kaukės: senas vienuolis, šamanas, linksmintoja, aristokratas, senis, senė ir kitos. Lėlių teatras pirmą kartą paminėtas 13 a., jo spektakliuose išjuokiami vienuoliai, aristokratai, kritikuojama patriarchalinė santvarka.
Švietimo epocha (19 a. pabaiga–20 a. 1 pusė)
19 a. pabaigoje Korėjai atvėrus sienas užsienio valstybėms prasidėjo vadinamoji Švietimo epocha. Formavosi tautinė savimonė, ji pakeitė ir literatūrą. Kiniška literatūra prarado reikšmę, aktualesni tapo korėjietiškai parašyti kūriniai. Pradėti leisti pirmieji laikraščiai, kuriuose buvo spausdinama daug grožinės literatūros. Daugelis korėjiečių studijavo Japonijos universitetuose, į korėjiečių kalbą pradėti versti Japonijos ir Vakarų autoriai. Jų (daugiausia prancūzų simbolistų), t. p. krikščionybės įtaka juntama Korėjos rašytojų kūryboje. Prozoje kritikuota pasenusi feodalinė santvarka, svarstomos žemesniųjų klasių socialinės, tautinės valstybės kūrimo, socialinės santvarkos keitimo problemos. Žymiausias vertėjas, parašęs ir literatūros kritikos straipsnių, – Kim Okas (1895–?). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje buvo populiarios herojų biografijos, žadinančios tautinius jausmus, vėliau uždraustos japonų valdžios. Žymiausia biografija – Čiang Čijono (1864–1921) Pasakojimas apie tėvynę mylėjusią moterį, kurioje pavaizduotas Jeanne’os d’Arc gyvenimas. I Indžikas (1862–1919) parašė vieną pirmųjų istorinių romanų Kraujo ašaros, kuriame pasakojama apie istorijos įvykių paveiktus šeimų gyvenimus.
20 a. literatūra
20 a. pirmos pusės Korėjos literatūrą paveikė ir 1910 Japonijos įvykdyta aneksija bei 1919 03 01 nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas. Susikūrę poetų būreliai ėmė leisti pirmuosius literatūros žurnalus Changjo (1919–21), Pyeheo (1920–21), Baekjo (1922–23) ir kitus. Iškilo naujos literatūros kryptys (modernizmas, siurrealizmas, imažizmas, romantizmas), kairiosios pakraipos rašytojai. Japonijos valdymo laikotarpiu draudžiant korėjiečių kalbą ir raštą daugėjo rezistencinės kūrybos. Rezistencinius eilėraščius rašė poetai Jun Tongdžiu (1917–45), I Juksa (1905–44); jie gana atvirai rašė apie priespaudą, buvo persekioti ir nužudyti japonų. Prozoje pradėta svarstyti žmogaus išsilaisvinimo, kelio į save ieškojimo (I Kvangsu, 1892–1950, romanas Beširdis 1917), vaizduota socialinės nelygybės panaikinimo problemos, Korėjos gamta, papročiai. Geriausias istorinis romanas – Hong Miongchi (1888–1968) Im Kkokčiongas, paskelbtas 1928–39 laikraštyje Chosun Ilbo. Greta tradicinių šidžio ir kasa žanrų, susiklostė vadinamoji naujoji poezija, parašyta sekant Vakarų autoriais; tai gana populiari, liaudiškais motyvais kurta poezija apie prarastą meilę, alegoriškai užsimenanti apie nepriklausomybės netektį. Svarbesni atstovai: Čchve Namsonas (1890–1957), Čiu Jochanas (1900–79), Kim Okas, žymiausias – Kim Souolas (1902–34), vienintelio poezijos rinkinio Azalijų žiedai (1925) autorius. Modernizmo atstovo vienuolio Han Jonguno (po įšventinimo Manhe, 1879–1944) poezijos rinkinyje Mylimojo tyla (1926) daug patriotinių eilėraščių, ryški budistinės filosofijos įtaka. Jo ir Kim Souolo eilėraščių lyriniai herojai dažniausiai moterys. Kiti modernizmo atstovai: Pak Jongčcholas (1904–38), Kim Jongnangas (1903–50). Imažizmo atstovai: Kim Kvanggiunas (1914–93), Kim Kirimas (1908–?). Žymiausias siurrealizmo atstovas – I Sangas (1910–37). Romantizmo atstovo Čiong Čijono (1903–50?) eilėse vyrauja meilės tėvynei, namų, gamtos temos. Žymiausių kairiųjų poetų, po Korėjos padalijimo likusių Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje, – Kim Kidžino (1903–85), Im Chva (Im Inšikas, 1908–53) – poezija propagandinė. 20 a. pirmos pusės žurnaluose spausdinta moterų rašytojų (žymiausia Čchve Čionghi, 1912–90) kūrinių; jos rašė apie švietimą, modernizaciją, Korėjos išsilaisvinimą. Moterų poezijos (svarbiausia atstovė No Čchionmiong, 1913–57) pagrindinės temos – nelygiateisė moterų padėtis, kolonijinis režimas. Kiti svarbesni autoriai: I Hiosokas (1907–42), Kim Tonginas (1900–51), Čiu Josopas (1902–72).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą iš anglų kalbos išversta knyga Visatos ašis: Meistro Seung Sahn Zen eilėraščiai (1992), iš korėjiečių kalbos – Gražiausios Korėjos pasakos (2005).
Korėjos kultūra
L: P. H. Lee Anthology of Korean Literature: From Early Times to the Nineteenth Century Honolulu 1992; A History of Korean Literature Cambridge 2003; Cho Dong-il, D. Bouchez Histoire de la littérature coréenne des origines à 1919 Paris 2002; Korean Literature: Its Classical Heritage and Modern Breakthroughs Seoul 2003; A. Trocevič Istorija korejskoj tradicionnoj literatury (do XX v.) Sankt-Peterburg 2004.
1079