Korjos mùzika.
Tradicinės muzikos raida, žanrai, instrumentai
Pirmosios žinios apie muziką siekia bronzos amžių: išliko ritualinius šokius vaizduojančių uolų piešinių; 3 a. pr. Kr. kinų metraščiuose paminėta žemdirbių šventės (nongakas), dainos ir šokiai. Tradicinė korėjiečių muzika klostėsi nuo 1 a. prieš Kristų. Muzikos raidai įtakos turėjo Tolimųjų Rytų tautų (kinų, mandžiūrų, japonų) muzika, ritualinei muzikai poveikį darė konfucianizmas ir budizmas, bet ji neprarado savitumo.
Tradicinei korėjiečių muzikai būdingos anhemitoninės pentatonikos dermės. Jos yra netolygiai temperuotos (tuo skiriasi nuo kinų muzikos). Penki dermės laipsniai, panašiai kaip ir kinų muzikoje, gretinami su spalvomis, gamtos stichijomis, metų laikais, centru ir 4 kryptimis, nuotaikomis, planetomis. Nuo 15 a. vartojama ir 12 laipsnių temperuota darna. Ritmika sudėtingesnė negu kinų muzikos – vartojami ne tik 2 ir 4 dalių, bet ir 3 (3/4, 6/8, 9/8) ar net 5 dalių metrai. Žinoma apie 60 tradicinių muzikos instrumentų, dauguma jų išliko beveik nepakitę, daugiau kaip 40 tebevartojama. Instrumentinė muzika daugiausia atliekama fleitomis ir būgnais. Vokalinė muzika pasižymi gausia melizmatika. Tradicinės muzikos žanrai: pchansori (epinių istorijų pasakojimas progiesmiu, pritariant būgnu; sudaro daina, pasakojimas ir vaidinimas), sanio (pjesė solo instrumentui – 12 stygų citrai kajagimui arba skersinei fleitai tuegumui ir būgnui), kagokas (lyrinė daina solo balsui ir 9 instrumentų mišriam ansambliui; ją sudaro 40 pjesių, sukurtų pagal nacionalinį eilėraštį šidžio), šidžio (nacionalinio eilėraščio šidžio supaprastinta muzikinė versija solo balsui ir būgnui), kasa (ilgesnių tekstų rinkinys, atliekamas dainininko ir mišraus ansamblio), minjo (darbo, pramoginė, mirusiųjų apraudojimo, meilės daina), arirangas (nacionalinė daina, gyvuoja nuo 1926, yra daugybė rūšių), nongakas (gyvulių augintojų daina arba kaimo orkestro muzika).
muzikuoja tradicinių mušamųjų instrumentų ansamblis (Seulas, 2018)
37 pr. Kr.–668 po Kr. Kogūrijoje (Korėjos pusiasalio šiaurėje) klestėjo vietos gyventojų šokiai ir muzika, iš Vidurinės Azijos paplito liutnia pipa ir cilindrinis obojus piri. Valdovų rūmuose buvo šokami kaukių šokiai. Jų atlikėjai buvo vertinami Kinijoje; kaukių šokiai turėjo didelę įtaką japonų bugaku raidai. Korėjos pusiasalio pietvakariuose gyvavusioje Pekčėje (18 pr. Kr.–660 po Kr.) iš Pietų Kinijos paplito arfa kongchu ir fleita či bei budistiniai kaukių šokiai kiakai. Korėjos pusiasalio pietryčiuose gyvavusioje Šiloje (apie 57 pr. Kr.–935 po Kr.) itin vertintas griežimas 12 stygų citra kajagimu. Buvo dainuojamos istorinės, meilės, darbo ir karo dainos, susiklostė savitas ansamblis, kurį sudarė 2 citros bei liutnia ir 3 skirtingo dydžio fleitos, įsigalėjo dainuojamosios poezijos tradicija hjangakas. Nuo 9 a. skambėjo budistų ritualinės giesmės, tradicinį repertuarą papildė kinų Tangų dinastijos muzika tangakas.
Koriaus valdovų rūmų muzika
Koriaus (901–1392) valdovų rūmuose per oficialias ceremonijas ir puotas skambėjo čongako muzika. 1116 Kinijos imperatoriui Huidzongui padovanojus Koriaus valdovui 428 muzikos instrumentų rinkinį, partitūras, kostiumus ir ritualinio šokio reikmenis, šalyje plito konfucianistinė orkestrinė muzika a-ak (vadinamoji elegantiškoji muzika, atitinka japonų gagaku). Koriaus valdovo rūmų orkestrą sudarė 216 muzikantų, griežiančių 575 instrumentais (42 rūšių). Tarp jų buvo šešiolikos bronzos varpų kariljonas, šešiolikos litofono plokščių junginys, terkšlės ir kiti idiofonai, okarina, įvairios bambuko fleitos, būgnų rinkiniai ir pavieniai būgnai.
Li dinastijos laikotarpio muzika
Li dinastijos laikotarpiu (1392–1910) konfucianizmui tapus oficialia valstybine religija buvo kanonizuojama rūmų muzika, standartizuojami muzikos instrumentai (65 rūšys); padidėjo rūmų orkestras (iki 400 muzikantų). Įsigalėjo iki 21 a. pradžioje išlikę muzikos ritualai Munmio čeriakas (Konfucijui) ir Čongmio čeriakas (ritualas karališkiesiems protėviams). Kurta diduomenei skirta muzika, pvz., 9 dalių siuita jongsan chvesang mišrios sudėties instrumentų ansambliams buvo griežiama ir kaip kamerinė muzika, ir šokiams.
Muzika nuo 19 amžiaus pabaigos
Nuo 19 a. pabaigos Korėjoje plito Vakarų Europos muzika; 1910–1945 muzikos plėtotę sutrikdė Japonijos kolonizacija, bet 1919 Pchenjane buvo įkurtas pirmasis simfoninis orkestras, 1929–1932 Seule veikė Korėjos šokio mokykla, Korėjos muzikos institute Kim Inšikas (1885–1963) įkūrė Europos muzikos skyrių.
L: A. Eckardt. Musik, Lied, Tanz in Korea Bonn 1968; C. Rockwell Kagok: a Traditional Korean Vocal Form Providence 1972; Won Lee Byong Styles and Esthetics in Korean Traditional Music Seoul 1997; Song Hye-jin A Stroll Through Korean Music History Seoul 2000.
1731
Korėjos kultūra