Korjos teãtras. Vaidybos elementų turėjo pirmykščiai šamanų apeiginiai šokiai, susiję su žemdirbystės kultu. Vėliau pradėta rengti teatralizuotas dievų garbinimo šventes. Nuo 7 a. paplito šokių drama kiakas – nesudėtingi didaktiniai šokiai su kaukėmis, atliekami per budistines ceremonijas. Koriaus valstybėje (901–1392) susiklostė kaukių vaidinimai, kurie rengti karaliaus rūmuose užsienio pasiuntiniams pasveikinti, t. p. buvo atliekami miesto gatvėse ir aikštėse. Viduriniais amžiais teatro formavimuisi turėjo įtakos pasakotojai ir juokdariai (kvangde), su kuriais susijusi pasakojimų žanro pchansori raida (pagrindinis atlikėjas į pasakojimą įterpdavo dialogą ir dainas, pagalbinis pritardavo būgnais). Buvo populiarūs šokiai su kaukėmis (Hvančiamo šokis su kardais, Liūtų šokis Sanjė), iš kurių 14–15 a. galutinai susiklostė kaukių teatras (kamiongikas) ir lėlių teatras (kkoktu kakši). Kaukių teatras skirstomas į 2 pagrindines grupes: kaimo švenčių vaidinimus – purage ir sandegiką (rūmų teatro įvairių vaidinimų bendras pavadinimas), kuriuose siejamas šokis, dainavimas, muzika, pantomima ir dialogai. Kaukės gamintos iš išdžiovinto moliūgo arba popieriaus, pasibaigus vaidinimui jos būdavo sudeginamos. Lėlių teatras (kkoktu kakši) žinomas nuo Trijų valstybių laikotarpio (57 pr. Kr.–668), kai medinės lėlės (kkoktu) buvo gaminamos kulto reikmėms. 12–16 a. lėlių teatro vaidinimai buvo atliekami kartu su kaukių teatru ir akrobatų pasirodymais. 17–19 a. spektakliai vadinti jų personažų vardais (Pak Čomdži norim – senojo Pako vaidinimas, Hong Tongdži norim – Hong Tongdži vaidinimas). Vaidindavo nuo kelių iki keliolikos lėlių (žmonių ir gyvūnų) pritariant muzikantams.
19 a. pabaigoje pradėjo klostytis Korėjos profesionalusis teatras. 1902 Seule pastatytas pirmasis uždaras teatro pastatas, pradėjo veikti teatro trupės Vongaksa Seule (nuo 1908), Kvanmude (nuo 1912), kuriose nacionalinio teatro tradicijos derintos su europietiško teatro elementais (pradininkas – dramaturgas ir režisierius I Indžikas, 1862–1916). Profesionalūs dramaturgai ir režisieriai rašė pjeses pagal liaudies padavimus ir klasikines apysakas. 1910–45, kai Korėja buvo Japonijos kolonija, tradicinės Korėjos kultūros formos naikintos, labai sumažėjo teatro vaidinimų. 20 a. pradžioje pradėjo formuotis naujos Korėjos teatro rūšys: šinpcha, šingikas (naujasis teatras), kurioms turėjo įtakos japonų naujasis (šimpa) ir europietiškasis teatras. Šinpcha (naujoji mokykla) buvo populiari 20 a. 2–4 dešimtmetyje. Statyta komercinės istorinės pjesės apie karą, detektyvai ir melodramos. Žymiausia šinpchos trupė – Hyukshin (1911–21, vadovas aktorius Im Songgu, 1887–1921). 3 dešimtmetyje kartu su japonų šingekiu klostėsi šingukas. Didelę įtaką jam padarė Japonijoje studijavusio režisieriaus ir teoretiko Kim Udžino (1827–1926) veikla. Statyta Vakarų Europos (H. Ibseno, W. Shakespeare’o, A. Čechovo, N. Gogolio) ir Korėjos (Čo Mionchi, I Sugu, Pak Čino) dramaturgų pjesės. Šingukas turėjo įtakos Korėjos teatro vaidybos stiliui, kostiumų ir dekoracijų kūrimui (jie tapo realistiškesni), režisūrą imta grįsti tekstu. Nuo 3 dešimtmečio plėtotas kairiųjų teatrų judėjimas, Seule, Pchenjane, Kesonge ir kitur veikė profesionalios ir mėgėjų teatro trupės. Statyta Korėjos klasikinės literatūros inscenizacijos ir šiuolaikinių Korėjos dramaturgų pjesės. Japonijos–Kinijos karo metais (1937–45) Korėjos teatrai buvo uždaryti, leista vaidinti tik japonų autorių kūrinius japonų k., aktoriai privalėjo pasivadinti japoniškomis pavardėmis.
L: Traditional Korean Theatre Berkeley 1988.
Korėjos kultūra