koriãkai, Azijos tauta. Gyvena Rusijos Federacijos Kamčiatkos srities Koriakų autonominėje apygardoje, Magadano srities Čiukčių autonominėje apygardoje ir Šiaurės evenkų rajone. 20 a. pabaigoje iš viso buvo apie 9000 koriakų.
Kaba koriakų kalba. Dauguma tikinčiųjų – šamanistai, įvairių kultų išpažinėjai, yra stačiatikių.
Pagal tradicinius verslus skiriamos dvi grupės: klajoklių – elnių augintojų (čiavčivų) – ir sėsliųjų (nimilinų); sėslieji vertėsi žvejyba, jūrinių žinduolių medžiokle. Koriakai dar vertėsi kailinių žvėrių medžiokle, maisto rinkimu, namų apyvokos reikmenų gamyba.
Elnių augintojų tradicinis būstas – jaranga, sėsliųjų koriakų – pusiau žeminė. 19 a. pabaigoje ėmė rastis ręstinių namų.
Tradiciniai drabužiai: žieminiai (apatiniai ir viršutiniai) iš neskustos, vasariniai – iš skustos elnio odos, pirktinių audinių.
Tradicinis elnių augintojų maistas – dažniausiai virta, kartais vytinta, kelionėje – šaldyta elniena, sėsliųjų koriakų – žuvys, jūrinių gyvūnų mėsa, uogos, riešutai.
Iki 20 a. pradžios buvo būdinga didžioji patriarchalinė šeima, patrilokalinė santuoka, atodirbis už žmoną, laikytasi levirato ir sororato papročio. Koriakai išlaikė tradicinę animistinę pasaulėžiūrą, sezonines šventes, žaidimus. Iki šiol naudoja kai kuriuos akmeninius įrankius (gremžtukus).
20 a. viduryje daugelis koriakų tapo sėslūs.
koriakas žieminiais drabužiais