„Kormčaja kniga“ (sen. slavų k. „Vairinė knyga“), Stačiatikių Bažnyčios kanonų ir su Bažnyčia susijusių valstybės įstatymų rinkinys. Reikšmingas stačiatikių bažnytinės teisės šaltinis. Perimtas iš Konstantinopolio bažnyčios (iki 9 a. čia naudoti įvairūs bažnytinės teisės rinkiniai), Graikijos Stačiatikių Bažnyčioje bažnytinių kanonų ir su Bažnyčia susijusių valstybės įstatymų rinkinys vadinamas Nomokanonu. Jį sudarė 6 a. Konstantinopolio patriarchas Jonas Scholastas. 9 a. antroje pusėje išverstas į bulgarų kalbą, dar vadinamas Bulgarų rinkiniu, vėliau pradėtas naudoti Rusioje. Nuo 13 a. pabaigos rusų žemėse rusams pritaikytą Nomokanoną imta vadinti Kormčaja kniga; naudotas iki 19 a. pradžios. Jį sudarė Bažnyčios visuotinių susirinkimų ir sinodų nutarimai, ištraukos iš imperatoriaus Leono III Isauro Teismo įstatymų ir iš Prochirono (valstybės įstatymų rinkinio). Be šio rinkinio, Rusioje iki Jaroslavo Išmintingojo laikų dar buvo žinomas 2 redakcijų (iki Fotijaus ir Fotijaus laikų) rinkinys XIV titulų sintagma. Šį rinkinį 1225 šv. Sava Serbijoje išvertė iš graikų kalbos į bažnytinę slavų kalbą. Seniausia jo redakcija – D. Naugardo Sofijos sobore rastas 13 a. rinkinys, jame yra ištraukų iš Rusų tiesos (Russkaja pravda 11–12 a.; vienas seniausių išlikusių Rusios teisės kodeksų), šv. Vladimiro, Jaroslavo įstatymų. Vladimiro sinode (1274) Vladimiro metropolito Kirilo siūlymu nutarta šiuo rinkiniu vadovautis Stačiatikių Bažnyčioje (išliko šios redakcijos nuorašų). Rusioje naudoti rinkiniai ne kartą buvo peržiūrimi ir redaguojami. 15 a. Kormčaja kniga redagavo Kiprijonas, vėliau Maksimas Graikas, stačiatikių vienuolis Vasijanas Patrikejevas, Josifas Volockis, 16 a. – metropolitas Danila, 17 a. Kormčaja kniga dar kartą buvo peržiūrėta ir redaguota patriarchų Josifo ir Nikono nurodymu. Paskutinė Kormčaja kniga redakcija atlikta sentikių 18 amžiuje.
1494