St Ivesas
Kornvãlis (Cornwall), grafystė pietvakarių Anglijoje, Kornvalio pusiasalyje. Šiaurėje ir vakaruose ją supa Atlanto vandenynas, pietuose – Lamanšo sąsiauris, rytuose ribojasi su Devonu (riba eina Tamaro upe). Kornvalyje yra labiausiai į vakarus nutolęs žemyninės Anglijos kyšulys – Land’s Endas ir piečiausias žemyninės Anglijos taškas – Lizard Pointas. Aukščiausia kalva – Brown Willy (420 m). Grafystės plotas 3562 km2, 572 tūkst. gyventojų (2024). Didžiausia gyvenvietė – Redrutho ir Camborne’o miestų konurbacija (55 657 gyventojai, 2021). Kiti didžiausi miestai (2021): Newquay (24 547), St Austellis (24 375), Falmouthas (24 071), Truro (23 047), Penzance’as (20 732). Administracinis ir istorinis centras – Truro. Silio salos priklauso Kornvalio grafystei, tačiau administraciniu požiūriu sudaro atskirą unitarinę tarybą.
Apie 20 % Kornvalio darbo vietų ir 12 % grafystės bendrojo vidaus produkto tenka turizmo sektoriui (per metus apsilanko apie 5 mln. žmonių). Maži pakrantės žvejybos uostai St Ivesas, Newquay ir Polperro tapo populiariais kurortais. 21 a. pradžioje Kornvalis buvo populiariausia vieta Jungtinėje Karalystėje įsigyti nepagrindinį gyvenamąjį būstą. Reikšmingas žemės ūkio sektorius – slėniuose vystoma pienininkystė, viržynuose dideli nesukultūrintų ganyklų plotai, nuo vėjų apsaugotose pakrantėse paplitusi prekinė daržininkystė. Iki 20 a. svarbi ūkio šaka buvo alavo ir vario rūdos gavyba, paskutinė alavo rūdos kasykla uždaryta 1998. 2006 Kornvalio ir Vakarų Devono vario ir alavo rūdos kasyklos įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (Kornvalio ir Vakarų Devono kasybos kraštovaizdis). Vykdoma baltmolio kasyba.
Istorija
Pirmieji nuolatiniai dabartinio Kornvalio gyventojai buvo mezolito laikotarpio medžiotojai (maždaug prieš 10 000 metų). Bronzos amžiuje (2400–800 pr. Kr.) jau intensyviai kastas alavas. Apie 600 pr. Kr. apsigyveno keltų gentys dumnonai. Valdant romėnams (43–410) regionas išsaugojo autonomiją.
4–8 a. pabaigoje dabartinis Kornvalis (Kernow) buvo keltų Dumnonijos karalystės vakarinė dalis, jo gyventojai – dumnonų genties atšaka kornai. 7–9 a. vyko Dumnonijos kovos su saksų Vesekso karalyste, vykdžiusia ekspansiją į pietvakarinį Anglijos pakraštį; 9 a. viduryje Veseksas pajungė Kornvalį. 1337 įsteigta Kornvalio kunigaikštystė – iki šių dienų Jungtinės Karalystės sosto įpėdinio privati valda. Viduramžiais svarbiausia krašto ūkio šaka buvo alavo rūdos kasyba, 14 a. patvirtintos specialios alavo rūdos kasyklų privilegijos, suteikta atskira teisinė jurisdikcija. Tiudorų dinastijos karaliams (1485–1603) vykdant šalies centralizaciją panaikinta daug vietinių privilegijų. 1497 panaikinus Kornvalio alavakasių privilegijas ir nutraukus kasybą kilo kornų sukilimas. 1508 atkurta autonomija ir leista atnaujinti gavybą. Atskira Kornvalio alavakasių teisė galiojo iki 1753 (formaliai nebuvo panaikinta). 18 a. pabaigoje išnyko šnekamoji kornų kalba, nuo 20 a. pradžios stengiamasi ją atgaivinti.
3197
Kornvalio buvusių alavo rūdos kasybos ir apdirbimo įmonių liekanos Carnkie; tolumoje – Carn Brea monumentas kasyklų savininkui Francisui Bassetui (pastatytas 1836)