Korsika

Korsikos pakrantė

Monte Cinto (aukščiausia salos viršūnė)

Kòrsika (Corse), sala Viduržemio jūros šiaurinėje dalyje; Prancūzijos administracinis regionas.

Plotas 8680 km². 338 600 gyventojų (2018). Dauguma gyventojų – vietiniai korsikiečiai (kalba italų kalbos Korsikos tarme) ir prancūzai, atsikėlę iš Prancūzijos žemyninės dalies; apie 10 % sudaro imigrantai iš Šiaurės vakarų Afrikos šalių, Italijos, Portugalijos.

Administracinį regioną sudaro 2 departamentai: Aukštutinė Korsika ir Pietų Korsika. Administracinis centras – Ajaccio (70 800 gyventojų, 2018); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2018): Bastia (48,1), Porto‑Vecchio (11,8).

Krantai

Korsiką nuo Prancūzijos žemyninės dalies nutolusi apie 170 km, nuo Sardinijos salos (priklauso Italijai) ją skiria Bonifacio sąsiauris (plotis apie 15 km). Iš šiaurės į pietus sala ištįsusi daugiau kaip 185 km, jos didžiausias plotis 85 kilometrai. Salos vakarinis krantas labai vingiuotas, jame daug įlankų (Saint-Florent’o, Porto, Sagone’o, Ajaccio, Valinco), rytinis krantas lygus.

Reljefas

Paviršius daugiausia kalnuotas, suskaidytas gilių upių slėnių. Vakarinėje dalyje yra apie 50 kalnų viršūnių, aukštesnių kaip 2000 m, tarp jų – aukščiausia Korsikoje Monte Cinto viršūnė (2710 m). Kalnuose yra karstinių reljefo formų. Monte Asto kalno (1535 m) šlaituose daug karstinių urvų. Korsikos pietuose, netoli Bonifacio miesto, yra abrazinių urvų, tarp jų – povandeninis Sdragonato urvas. Korsikos rytinėje pakrantėje – pajūrio žemuma (kai kur pelkėta).

Klimatas

Klimatas mediteraninis. Aukščiausia sausio temperatūra 13 °C, liepos 28 °C, žemiausia atitinkamai 4 °C ir 16 °C. Per metus iškrinta 800–1500 mm kritulių, daugiausia rudenį ir žiemą. Kalnuose apie 6 mėnesius laikosi sniegas.

Hidrografinės sąlygos

Korsikos didžiausios upės – Golo, Tavignano. Korsikos rytinės dalies pajūrio žemumoje daug lagūninių ežerų.

Augalija

Augalija dėl ūkinės veiklos labai pakitusi, vyraujantys jos tipai – gariga ir makija. Kalnuose auga ąžuolynai, bukynai, spygliuočių miškai.

Aplinkos apsauga

Daug saugomų teritorijų, tarp jų – didžiausias Prancūzijoje Korsikos regioninis gamtos parkas (3505 km²).

Ūkis

Korsika – ekonomiškai vienas silpniausių Prancūzijos regionų. Didelė gyventojų migracija: iš kalnų kaimų gyventojai keliasi į miestus, išvyksta į žemyninę Prancūzijos dalį (daugiausia į didžiuosius miestus). Dauguma gyventojų dirba paslaugų ir administravimo sferoje; bedarbių 11 % (2000). Apdirbamoji pramonė menka. Maisto pramonės (pieno, mėsos, alyvuogių aliejaus, vyno, tabako, žuvų apdorojimo), metalo ir medienos apdirbimo įmonės. Ajaccio yra laivų statykla.

Auginama citrinmedžiai, vynmedžiai, alyvmedžiai, kivinės aktinidijos, migdolai, valgomieji kaštainiai, kamštiniai ąžuolai, tabakas, kviečiai, bulvės. Veisiama avys, ožkos, galvijai. Žvejyba. Turizmas (apie 2 mln. turistų per metus); pajūrio kurortai, vasarvietės, jachtų uostai, žiemos sportas. Daug užsieniečių (daugiausia vokiečių) namų.

Svarbiausi prekybos ir žvejybos uostai – Ajaccio, Bastia. Iš jų plaukioja keltai į Prancūzijos žemyninės dalies, Italijos uostus. Ajaccio, Bastijos oro uostai.

Istorija

Žmonių gyventa prieš 5000 metų. Korsikos rašytinė istorija prasideda apie 560 pr. Kr., kai čia apsigyveno jonėnai iš Mažosios Azijos ir įkūrė Alalijos miestą. Nuo 3 a. pr. Kr. saloje vyravo finikiečiai. Per keletą žygių 259–163 pr. Kr. Korsiką nukariavo romėnai ir ji suklestėjo. Gyventojai perėmė lotynų kalbą, ji tapo dabartinės korsikiečių tarmės pagrindu. 476 žlugus Vakarų Romos imperijai Korsiką trumpai buvo užėmę vandalai, vėliau ji buvo Bizantijos imperijos, Lombardų karalystės dalis, 850–1034 priklausė maurams.

11 a. Korsika atiteko Romos popiežiams, 1077 ją administruoti pavesta Pisos vyskupui; per kitus 200 metų čia pastatyta daugiau kaip 300 bažnyčių. Sustiprėjus Pisos ir Genujos kovai, Korsika tapo šių miestų, 1297–1434 – Genujos ir Aragono karalystės kovų lauku. Genujai įsitvirtinus, po kruvino 1434–53 korsikiečių sukilimo numalšinimo, sala tapo retai gyvenama. Genuja valdė iki 1729 (išskyrus 1553–59 Prancūzijos valdymo laikotarpį) salos gyventojų sukilimo, po kurio prasidėjo anarchijos laikai, Genuja kontroliavo tik kelis pakrantės miestus.

1755 Korsikos patrioto P. Paoli vadovaujami sukilėliai paskelbė Korsikos respubliką, bet ją panaikino Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos intervencija. Genuja, siekdama sumokėti skolas, 1768 perleido Korsiką Prancūzijai. Nuo tada Korsika yra (išskyrus 1794–96 Didžiosios Britanijos ir 1942–43 Vokietijos okupaciją) Prancūzijos metropolijos dalis.

Nuo 20 a. 8 dešimtmečio čia vyksta judėjimas dėl Korsikos nepriklausomybės, kartais peraugantis į teroro aktus. Korsikoje, Ajaccio mieste, 1769 gimė Napoleonas I.