kosminio ryšio palydovo orbitos: LEO – žemoji (aukštis 500–2000 km), MEO – vidutinė (8000–12 000 km), GEO – geostacionarioji orbita (35 786 km), HEO – elipsinė orbita (posvyris į Žemės pusiaujo plokštumą 63°26′, aukštis perigėjuje 500 km, apogėjuje 40 000 km)
kòsminis ryšỹs, radijo arba optinis (lazerinis) ryšys, kuriuo informacija perduodama kosmine erdve tarp Žemės punktų ir erdvėlaivių (kosminių stočių, ryšių palydovų), tarp erdvėlaivių, Žemės punktų per kosmose skriejantį ryšių palydovą. Kosminiu ryšiu perduodama telemetrinė, telefoninė, telegrafinė, televizinė informacija, erdvėlaivių valdymo ir trajektorijos matavimo signalai. Naudojami sudėtingi įrenginių kompleksai: specialios valdomosios didelio kryptingumo antenos, jautrūs radijo signalų imtuvai (labai efektyvios signalų aptikimo ir išskyrimo sistemos), erdvėlaivio trajektorijos matavimo sistema, skaičiavimo centras. Ryšys tarp Žemės punktų palaikomas per tam tikra orbita skriejantį dirbtinį Žemės palydovą, kuriame įrengti radijo signalų retransliatoriai – signalai siunčiami iš Žemės į palydovą, palydovas sustiprina signalus ir siunčia juos į Žemę. Tokio kosminio ryšio pranašumai: operatyvumas, mobilumas; ryšys aprėpia didelę teritoriją – šalį, regioną, visą pasaulį (globalusis ryšys); tankus radiorelinių stočių, telecentrų, ryšio linijų tinklas pakeičiamas vienu dirbtiniu Žemės palydovu su kosminio ryšio įranga.
Dauguma dirbtinių Žemės palydovų skrieja geostacionariosiomis, t. y. geosinchroninėmis apskritiminėmis, Žemės pusiaujo plokštumoje esančiomis orbitomis 35 786 km nuotoliu nuo Žemės (vadinamosios GEO orbitos). Jie sukasi aplink Žemę tokiu pat kampiniu greičiu, kaip Žemė apie savo ašį, todėl visą laiką tarsi kybo virš to paties Žemės paviršiaus taško. Tokie dirbtiniai Žemės palydovai ryšiu aprėpia trečdalį geostacionariosios orbitos ir gali užtikrinti informacijos perdavimą iš punkto į punktą dideliu atstumu, iš vieno punkto daugeliui punktų, iš daugelio punktų vienam punktui. Trimis tokiais ryšio dirbtiniais Žemės palydovais galimas nuolatinis ryšys visą parą tarp bet kurių Žemės punktų, esančių juostoje tarp 75° šiaurės ir pietų platumos. Dirbtinis Žemės palydovas turi po kelis mikrobangų siųstuvus ir imtuvus – tai leidžia kaitalioti informacijos perdavimą daugeliui imtuvų ir perdavimą iš punkto į punktą. Tokie yra Intelsat, Eutelsat, Astra, Horizont, Hot Bird ir kiti palydovai. Erdvėlaivių kosminis ryšys leidžia keistis informacija tarp jų įgulų, tarp įgulų ir atviroje kosminėje erdvėje esančių kosmonautų, tarp kelių nepilotuojamų erdvėlaivių (retransliuojant signalus, nustatant tarpusavio padėtį, atliekant manevrus orbitoje, susijungiant ir kita).
Istorija
Kosminio ryšio pradžia – 1957, kai buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas Sputnik 1 (SSRS). 1961 pirmą kartą užmegztas abipusis telefono ir telegrafo kosminį ryšį su kosmonautu J. Gagarinu (erdvėlaivis Vostok, SSRS), 1961 iš kosmoso į Žemę perduotas pirmasis televizijos vaizdas (kosmonautas G. Titovas, Vostok 2, SSRS). 1962 transliuota pirmoji televizijos laida per Atlantą (dirbtinis Žemės palydovas Telstar, Jungtinės Amerikos Valstijos). Jungtinių Amerikos Vasltijų Telstar palydovai perduodavo balso, faksimilinio ryšio ir televizijos signalus. 1963 A. Ch. Clarke’as pasiūlė naudoti geosinchronines orbitas (ryšių palydovo orbitinis periodas toks kaip Žemės siderinis apsisukimo periodas). 1963 paleisti pirmieji geostacionarieji dirbtiniai Žemės palydovai. 1964 Syncom serijos dirbtiniu Žemės palydovu (Jungtinės Amerikos Valstijos) transliuotos televizijos laidos iš Tokijo olimpiados.
kosminio ryšio palydovas Intelsat
1966 kosminiam ryšiui pradėta naudoti 4–6 GHz, 1976 – 12–17 GHz, 1993 – 20–30 GHz dažnių juostas. Viena svarbiausių kosminio ryšio plėtojimo krypčių – lazerinis ryšys.