kosmopolitzmas, nuostata, teigianti, kad žmogus yra viso pasaulio pilietis. Įvardija universalias, ekumenines, atviras, vengiančias provincialumo žmonių nuostatas. Kosmopolitizmas nepaiso tautinės kultūros tradicijų ir tautos, kaip visumos, interesų. Tai etnocentrizmo ir radikaliojo nacionalizmo priešybė. Žymi sudėtingus socialinio, politinio ir dorovinio pobūdžio santykius. Šie santykiai yra dialektinio pobūdžio, apimantys išsamesnę ir konkrečios vietos, ir kitos erdvės sampratą. Dialektinis kosmopolitinis požiūris apima sparčiai kintančio savimonės identiteto problemas, vietinio patyrimo ir universaliųjų procesų ryšį. 21 amžiaus pradžioje kosmopolitizmas tapo neatskiriamas nuo kasdienio, vietinio žmonių patyrimo. Stiprėjant radikalioms antiglobalizacijos formoms, tiesiogiai susijusioms su tarptautiniu terorizmu, nacionalinio saugumo klausimai nebėra vien nacionalinės valstybės uždaviniai, reikalaujantys saugoti tik savo politinę erdvę. Kosmopolitizmas susijęs su globalizacija. Ji apibrėžia išorinius įvairių kolektyvinių darinių ryšius, kosmopolitizmas – vidinę socialinės ir politinės savivokos kaitą. Abi sąvokos atspindi kasdienio gyvenimo patyrimo ir identiteto pokyčius, perteikia nutolusiųjų ir artimųjų ryšių dialektiką. Kosmopolitizmas apima perspektyvinę socialumo raidą, kurioje visada išsaugomos ne tik vietinės kultūros nuostatos, bet ir alternatyvūs minties ir veiksmo būdai. Kosmopolitizmo principai leidžia ir skatina plėtoti bendruomeninius kultūros paveldo, individualius asmens laisvės, demokratinius viešosios erdvės įteisinimo principus; taip kosmopolitizmas reiškiasi kaip dialoginės kultūros nuostata. Kosmopolitizmo idėja skirtina nuo vadinamosios pasaulinės pilietinės visuomenės, kaip konkrečios politinės, teisinės ir viešojo administravimo idėjos. Kosmopolitinė viešojo gyvenimo sritis apima nevaržomų komunikacinių ryšių plėtrą.
Pagal antikos kinikų ir stoikų mokyklas, kosmopolitizmas yra universalioji meilė žmonijai. Sofistai, suformulavę panhelenizmo idėją, kviečiančią jungtis į platesnę už įprastą miestą‑valstybę visuomenę, susidūrė su poliui ištikimų graikų pasipriešinimu. Graikų miestų piliečiams buvo svetima platesnio, vadinamojo tautinio, kosmoso idėja, bet miestas – skirtingų gyventojų bendro egzistavimo vieta – formavosi kaip kosmopolitizmo ištakos. Kosmopolitizmas sietinas su Aristotelio bendražmogiškų draugystės ryšių laipsniško išplėtimo idėja. Šią idėją nuosekliai plėtojo I. Kantas, kurdamas tobulo pilietinio susivienijimo koncepciją ir siekdamas ją modeliuoti pagal universalų gamtos planą.
1610