kòsmoso téisė, tarptautinės teisės šaka, reglamentuojanti valstybių bei tarptautinių organizacijų teises ir pareigas vykdant su kosmoso erdve susijusią veiklą bei nustatant dangaus kūnų teisinį režimą.
Kosmoso teisės principai
Pagrindiniai kosmoso teisės principai: kosmoso erdvė ir dangaus kūnai yra bendras žmonijos turtas, todėl nė viena valstybė negali pasisavinti kosmoso erdvės, dangaus kūno ar jo dalies, jų eksploatavimas galimas tik bendru valstybių susitarimu; kosmoso erdvė tyrinėjama ir naudojama visų valstybių naudai ir jų interesais, neatsižvelgiant į jų ekonominės ar mokslinės raidos lygį, ir tai yra visos žmonijos veiklos sritis; visos valstybės yra lygios ir laisvos tyrinėti ir naudoti kosmoso erdvę ir gali laisvai patekti į visus dangaus kūnus; valstybės bendradarbiauja tarpusavyje naudodamos ir tyrinėdamos kosmoso erdvę ir dangaus kūnus ir jei valstybė turi pagrindo manyti, kad savo veiksmais gali padaryti žalos kitų valstybių tyrinėjimams ir naudojimusi kosmoso erdve, privalo sušaukti tarptautines konsultacijas; kosmonautai laikomi žmonijos pasiuntiniais kosmoso erdvėje, jiems suteikiama ypatinga apsauga ir teikiama visapusė pagalba avarijos ar kitos nelaimės atveju, jie privalo būti saugiai grąžinami į erdvėlaivio registracijos valstybę; valstybės atsakingos už visą veiklą kosmose, nesvarbu, ar tokią veiklą vykdo valstybės institucijos, privatūs juridiniai ar fiziniai asmenys, už tarptautinių organizacijų vykdomą veiklą solidariai atsako tokių organizacijų valstybės narės; kosmoso erdvė yra iš dalies demilitarizuota – ji negali būti naudojama masinio naikinimo ginklams (branduoliniams, bakteriologiniams, cheminiams) dislokuoti, branduoliniams bandymams atlikti, bet nedraudžiama kosmoso erdvėje naudoti karinius (ryšių, navigacijos ir kitus) palydovus ar kitą leidžiamą ginkluotę; dangaus kūnai yra visiškai demilitarizuoti – juose negalima vykdyti jokios karinės veiklos.
Dėl didėjančio kosmoso erdvės užterštumo kosminių aparatų liekanomis, t. p. atliekant kinetinės priešpalydovinės ginkluotės bandymus vis svarbesnis tampa principas, draudžiantis kenksmingą kosmoso erdvės užteršimą ir nepageidautinus žemės biosferos pokyčius dėl iš kosmoso atvežamų medžiagų.
Kosmoso teisės raida
Kosmoso teisės atsiradimas siejamas su pirmuoju SSRS 1957 10 04 į kosmoso erdvę paleistu dirbtiniu palydovu Sputnik 1. 1963 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Teisinių principų dėl valstybių veiklos tiriant ir naudojant kosmoso erdvę deklaraciją. Kosmoso teisės plėtrai labai didelę įtaką turi Jungtinių Tautų Komitetas dėl taikaus kosmoso erdvės panaudojimo (Committee on the Peaceful Uses of Outer Space, COPUOS, įkurtas 1959) ir jo teisės pakomitetis. Pagrindiniai kosmoso teisės šaltiniai yra šios Komiteto parengtos tarptautinės sutartys: 1967 Kosminės erdvės sutartis, 1968 Astronautų gelbėjimo, grąžinimo ir objektų, paleistų į kosmosą, sugrąžinimo sutartis (vadinamoji Gelbėjimo sutartis), 1972 Konvencija dėl tarptautinės atsakomybės už kosminių aparatų padarytą žalą, 1975 Konvencija dėl į kosminę erdvę paleistų objektų registravimo (Lietuva visas ratifikavo 2012), 1979 sutartis, reguliuojanti valstybių veiklą Mėnulyje ir kituose dangaus kūnuose, 1971 Konvencija dėl Tarptautinių palydovinių telekomunikacijų organizacijos (Intelsat) ir kitos.
dirbtinis Žemės palydovas Sputnik 1 (Kosmonautikos muziejus Maskvoje)
Kosmoso teisė Lietuvoje
Lietuvoje 1991 įsigaliojo Europos palydovinių telekomunikacijų organizacijos Eutelsat konvencija (1982), 1999 ratifikuota Ženevoje priimti Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos įstatai ir Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos konvencija (abu 1992), Kioto Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos įstatų pakeitimo aktas (1994).
2021 05 20 ratifikuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos kosmoso agentūros susitarimas dėl asocijuotos narystės.
3230
73