Kòsta Rkos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, dabartinės Kosta Rikos teritorijoje žmonės apsigyveno devintame–aštuntame tūkstantmetyje prieš Kristų. Ispanų kolonizacijos išvakarėse čia gyveno čorotegai, borukai, čibčai, kitos indėnų gentys. Pajūryje jie vertėsi žvejyba ir medžiokle, krašto vidurinėje dalyje – lydimine žemdirbyste (augino vilnamedžius, tabaką, pupas), amatais (žiedė puodus, gamino auksinius ir varinius dirbinius), akmenskaldyste.
Kolonijinis laikotarpis
1502 kraštą atrado ir jį Nuevo Cartago (lietuviškai Naujoji Kartagina) pavadino K. Kolumbas; vėliau pavadintas Kosta Rika (ispaniškai costa rica – turtingas krantas). 1513 ispanai pradėjo krašto nukariavimą (truko iki 1665). 1522 Kosta Riką tyrė F. Fernándezo de Córdobos ir G. Gonzálezo Dávilos ekspedicijos. Nuo 1535 kraštas priklausė Naujosios Ispanijos vicekaralystei, nuo 1574 – Gvatemalos generalkapitonijai. Vienas pirmųjų miestų – Cartago – paverstas Kosta Rikos administraciniu centru. Ūkio pagrindą sudarė tabako plantacijos, dar auginta kakavmedžiai, kukurūzai, cukranendrės. Vietos gyventojai buvo krikštijami ir verčiami dirbti plantacijose. Iš jų atimtose žemėse kūrėsi ispanų kolonistai. Kosta Rikoje, kitaip nei kitose Lotynų Amerikos šalyse, susiklostė ne tik stambioji, bet ir smulkioji valstiečių žemėvalda. 18 a. buvo įkurti miestai Heredia (1717), San Chosė (1737), Alajuela (1782). Dėl sunkių priverstinių darbų, konfiskuotų žemių indėnai dažnai sukildavo (1543, 1562, 1568, 1673). Iki 18 a. jie beveik visai išnyko. Nuo 16 a. į Kosta Riką dirbti plantacijose buvo atvežami juodaodžiai vergai, bet jų (kaip ir metisų) buvo labai nedaug. 18 a. daugumą krašto gyventojų jau sudarė ispanų palikuoniai (kreolai).
Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų žemėlapis (1844, Britų biblioteka Londone)
Nepriklausomybės laikai
19 a. pradžioje kilo išsivadavimo judėjimas. 1821 09 15, per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą (1810–26), kreolai paskelbė Gvatemalos generalkapitonijos nepriklausomybę. 1822 šalis prisijungė prie Meksikos imperijos. 1822 administracinis centras iš Cartago (sugriautas per žemės drebėjimą) perkeltas į San Chosė. 1823, Meksikos imperijai žlugus, Kosta Rika su Gvatemala, Hondūru, Salvadoru ir Nikaragva sudarė federacinę valstybę Jungtines Centrinės Amerikos Provincijas. 1825 paskelbta pirmoji konstitucija. 1839, federacijai suirus, Kosta Rika tapo nepriklausoma valstybe.
Šalyje pradėjo formuotis politinės partijos: konservatorių (atstovavo stambiesiems žemvaldžiams ir katalikų dvasininkams) ir liberalų (atstovavo prekybininkams, smulkiesiems žemvaldžiams). Svarbiausia Kosta Rikos prekių eksporto rinka tapo Didžioji Britanija, įgijusi šalyje didelę įtaką. 19 a. antroje pusėje šalies ūkį labai pagyvino kavamedžių plantacijų plėtimas ir kavos eksportas. Per 1870 karinį perversmą valstybės vadovu tapo T. Guardia Gutiérrezas (1870–76, 1877–82 prezidentas). 19 a. pabaigoje į Kosta Riką pradėjo skverbtis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kapitalas. JAV benfrovei United Fruit Company priklausė apie 10 % pusvelčiui supirktos šalies teritorijos. JAV bendrovėms buvo suteiktos išskirtinės importo ir eksporto teisės, geležinkelių tiesimo, naftos telkinių žvalgybos ir gavybos koncesijos. Modernizaciją skatino B. Soto Alfaro (1885–89) ir R. Yglesijos Castro (1894–1902) vyriausybės.
20 a. pradžioje suaktyvėjo politinis gyvenimas. 1901 susikūrė Nacionalinė respublikonų partija (Partido Republicano National), atstovaujanti daugiausia plantatorių ir prekybininkų interesams. 1906–10, 1928–32 Kosta Rikos prezidentas buvo C. Gonzálezas Viquezas, 1910–14, 1924–28, 1932–36 – R. Jiménezas Oreamuno. 1914 dėl ginčytinos Coto teritorijos (Ramiojo vandenyno pakrantėje) Kosta Rika nutraukė diplomatinius santykius su Panama (atkurti 1928). 3 dešimtmetyje prasidėjusį Kosta Rikos ekonominį pakilimą nutraukė 1929–33 pasaulinė ekonomikos krizė. Pablogėjus ūkio padėčiai, stiprėjo populistinių jėgų įtaka (1934 įvyko visuotinis bananų plantacijų darbininkų streikas). Prezidento R. A. Calderóno Guardijos (1940–44) vyriausybė ėmėsi įgyvendinti plačią reformų programą: buvo priimti socialinės rūpybos, darbo įstatymai, įvykdyta ribota žemės ūkio reforma. Per II pasaulinį karą Kosta Rika 1941 paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms, bet karo veiksmuose nedalyvavo.
Prezidentas T. Picado Michalski (1944–48) tęsė socialines ir ekonomines reformas (mokesčių, socialinės rūpybos). Jas rėmė komunistai ir Katalikų Bažnyčia, pasisakiusi už socialinį teisingumą; tai sukėlė socialinių jėgų poliarizaciją, latifundininkų ir pramonininkų nepasitenkinimą. 1948 šalyje kilo pilietinis karas. Valdžią perėmė J. Figuereso Ferrero vadovaujama chunta, kuri tęsė reformas. 1949 jos iniciatyva priimta konstitucija, pagal kurią panaikinta reguliarioji kariuomenė, moterims suteikta rinkimų teisė. 1953 rinkimus, nors konservatoriai priešinosi, laimėjo socialdemokratinės orientacijos Nacionalinio išlaisvinimo partija (įkurta 1951). Jos vadovas J. Figueresas Ferreras 1953–58 ir 1970–74 buvo ir valstybės vadovas. Iškeltas tikslas sukurti gerovės valstybę. Buvo stiprinamas valstybinis sektorius, vykdomos švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos reformos. Plėtojami ryšiai su kitomis Centrinės Amerikos valstybėmis. 1962 Kosta Rika prisijungė prie Centrinės Amerikos bendrosios rinkos (buvo narė iki 1972).
Vyriausybinės chuntos vadovas José Figueresas Ferreras su šalininkais (1949 04 07)
Prezidentų M. Echandi Jiménezo (1958–62) ir F. Orlicho Bolmaricho (1962–66) bei J. J. Trejoso Fernándezo (1966–70) vadovavimo metais toliau puoselėta demokratinė sistema, vykdyta šalies modernizavimo programa, stiprinta valstybės įtaka ūkiui, siekta pritraukti daugiau užsienio kapitalo investicijų. 8 dešimtmečio pabaigoje dėl paramos Nikaragvos diktatoriaus A. Somozos Debayle’s opozicijai pablogėjo Kosta Rikos ir Nikaragvos santykiai. Nuvertus A. Somozos Debayle’s režimą Kosta Rikoje įsikūrė vadinamųjų Nikaragvos kontrų (kontrrevoliucionierių) būriai, kovojantys su sandinistų režimu. Dėl to 9 dešimtmečio pradžioje abiejų valstybių pasienyje įvyko ginkluotų susirėmimų. 1986–90 Kosta Rikos prezidentu buvo Ó. Ariasas Sánchezas. 1987 jis pasiūlė planą taikiai sureguliuoti Centrinės Amerikos šalyse vykusius konfliktus. 9 dešimtmečio pabaigoje šalyje padidėjo ir Krikščionių socialinės vienybės partijos (įkurta 1983) įtaka. Jos remiamas R. Á. Calderónas Fournieras tapo Kosta Rikos prezidentu (1990–94). R. Á. Calderóno Fourniero vyriausybė vykdė neoliberalią ūkio politiką (skatino užsienio kapitalo investicijas, prekių gamybą eksportui), sudarė dvišalių prekybos sutarčių su Lotynų Amerikos valstybėmis. 1994 valdančiąja partija vėl tapo Nacionalinio išlaisvinimo partija; prezidentas J. M. Figueres Olsenas (1994–98), pablogėjus ekonomikos padėčiai, įgyvendino vadinamąją taupymo politiką. 1995 Nacionalinio išlaisvinimo partija ir Krikščionių socialinės vienybės partija, siekdamos stabilios vidaus padėties, pasirašė susitarimą vykdyti valstybės reformas: mažinti valstybės lėšas socialinei apsaugai, tęsti privatizavimą, baigti įgyvendinti pensijų reformą. 1998–2002 Kosta Rikos prezidentas buvo Miguelis Ángelas Rodríguezas Echeverría (Krikščionių socialinės vienybės partija), 2002–06 – Abelis Pacheco de la Espriella, 2006–10 – dar kartą Óscaras Ariasas Sánchezas, 2010–14 – Laura Chinchilla Miranda (visi trys – Nacionalinio išlaisvinimo partija), 2014–18 – Luisas Guillermo Solísas (Piliečių veikimo partija, įkurta 2000). 2018 prezidentu išrinktas Piliečių veikimo partijai atstovaujantis Carlosas Alvarado Quesada (per antrąjį turą gavo 60,59 % rinkėjų balsų). Per 2018 rinkimus į Įstatymų leidžiamąją asamblėją daugumą vietų gavo Nacionalinio išlaisvinimo partija (17 iš 57), krikščioniška Nacionalinio atgimimo partija (14 iš 57) ir Piliečių veikimo partija (10 iš 57). Kosta Rika, nuo 1948 valdoma demokratinių vyriausybių, kurios nuosekliai vykdo neoliberalią politiką, laikoma viena stabiliausių regiono valstybių.
Jungtinių Tautų (1945), Amerikos valstybių organizacijos (1948), Pasaulio prekybos organizacijos (1995), Lotynų Amerikos ekonominės sistemos (2010) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
L: R. L. Woodward Central America: A Nation Divided New York 1976; C. D. Ameringer Democracy in Costa Rica New York 1982; J. Peeler Latin American Democracies: Colombia, Costa Rica, Venezuela Chapel Hill 1985; J. A. Booth Costa Rica. Quest for Democracy Boulder 1998.
Kosta Rikos konstitucinė santvarka
Kosta Rikos partijos ir profsąjungos