Kòrsakas Kostas 1909 10 05Pašvitinys 1986 11 22Vilnius, lietuvių literatūrologas, poetas, vertėjas. I. Korsakaitės tėvas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1949). Habil. dr. (hum. m.; filol. m. dr. 1965).
Kostas Korsakas
1928–30 kalintas už komunistinę veiklą. 1931–40 studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete. Bendradarbiavo kairiojoje žiniasklaidoje (žurnaluose Kultūra, Trečias frontas, Literatūra, Prošvaistė), 1933–41 žurnalo Kultūra redaktorius. Pritarė Lietuvos inkorporavimui į SSRS. 1940–41 vadovavo Eltai, Valstybinei leidyklai. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė į Rusiją, skelbė antihitlerinę poeziją, publicistiką, redagavo almanachą Pergalė (2 knygos 1943–44). Grįžęs 1944–45 vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai, 1944–57 dėstė Vilniaus universitete (1944–45 Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas); profesorius (1948). 1946–84 Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (iki 1952 Lietuvių literatūros institutas) direktorius. 1947–63 ir 1975–80 LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1959–63 ir 1975–80 Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas.
Literatūros kritikos darbai
Vienas žymiausių 20 a. 4 dešimtmečio lietuvių kritikų, sociologinio literatūros interpretavimo atstovas. Sekdamas rusų revoliucinių ir sovietinių kritikų (V. Belinskio, G. Plechanovo, V. Fričės, V. Vorovskio, I. Macos) darbais ir marksistine meno teorija literatūrą laikė gyvenimo atspindžiu ir klasių kovos išraiška bei ginklu. Literatūros kritikos ir istorijos straipsniuose bei studijose (rinkiniai Straipsniai apie literatūrą 1932, Kritika 1936, Rašytojai ir knygos 1940, Literatūra ir kritika 1949) protegavo revoliucinių nuostatų ir realistinių formų kūrybą, dekadentiniais laikė kūrinius, sprendžiančius bendrąsias žmogaus būties problemas. K. Korsako literatūrinei kritikai būdinga teziškumas, poleminis tonas, minties kategoriškumas, retorinis kalbėjimas, bet ir meniškumo įžvalgos, poetinės raiškos, stiliaus tikslūs apibūdinimai ir įvertinimai. Sovietiniais metais daugiausia tyrinėjo literatūros istoriją – rašė apie pirmąją lietuvišką. knygą (apybraiža Lietuviškos knygos 400 metų kelias 1948), M. Mažvydą, K. Donelaitį, Maironį, Žemaitę, J. Janonį (biografinė apybraiža Julius Janonis 1951), S. Nėrį, P. Cvirką (knyga Petras Cvirka gyvenime ir kūryboje 1953), A. Vienuolį ir kitus rašytojus, išleido komparatyvistinių veikalų (knyga Literatūrų draugystė 1962). Buvo Lietuvių literatūros istorijos (4 t. 1957–1968; LSSR valstybinė premija 1969, su kitais) vienas autorių ir vyriausiasis redaktorius, joje įtvirtino lietuvių literatūros raidos periodizaciją, rašytojų vertinimų ir kūrybos interpretacijų vienpusiškumą. Šalia ideologizuotų konjuktūrinių tekstų paliko vertingų senosios ir naujųjų laikų lietuvių literatūros tyrinėjimų.
Poezija
Karo ir pokario metų poezijai (rinkiniai Kovos įstatymas 1943, Paukščiai grįžta 1945) būdinga socialistinės idėjos, gamtos, paliktos tėvynės ilgesio motyvai, kultūrinės refleksijos. Vėliau (rinkiniai Pjūtis 1969, Lapkritys 1979) pilietinį toną pakeitė skepsis ir ironija, susimąstymas apie gyvenimo prasmę, senatvės ir mirties nuojautų nuotaikos.
Vertimai
Iš latvių kalbos išvertė J. Akuraterio, R. Kaudzīčio ir M. Kaudzīčio, J. Rainio, t. p. italo L. Pirandello, suomio J. V. Linnankoski kūrinių.
R: [Kūrinių serija] 5 t. Vilnius 1982–90.
2395