kostiùmas (pranc. costume), scenografijos elementas – aktoriaus aprangos komplektas, atspindintis pjesės žanrą, stilių, apibūdinantis veikėją. Būna šiuolaikinis, istorinis arba fantastinis, pagal stilizacijos pobūdį – realistinis arba sąlyginis. Dažniausiai kuria scenovaizdžio autorius. Paprastai kostiumas imituoja vaizduojamosios epochos aprangą.
Istorinė apžvalga
senovės graikų teatro Medėjos kostiumas
Senovės graikų teatro kostiumai žinomi iš vazų tapybos. Tragedijų aktoriai vilkėdavo puošnius, ryškiai siuvinėtus, dažnai kimštus drabužius, aukštus perukus, avėdavo koturnas arba storapadę avalynę, veidus dengdavo kaukėmis. Senovės romėnų teatre komedijų veikėjai būdavo rengiami ryškiais, groteskiškais kostiumais. Daugelio šalių liaudies vaidinimuose ir eisenose buvo paplitusios kaukės, pačių aktorių pasidaryti kostiumai. Viduramžiais populiarių liturginių dramų aktoriai, vaidinantys bažnyčiose ir po atviru dangumi, ryškiu grimu ir prabangiais, ryškiaspalviais kostiumais išsiskirdavo iš sudėtingų dekoracijų.
Kinų ir japonų tradiciniame teatre, kuriame vyravo sąlygiškumas, kostiumai turėjo simbolinę reikšmę, jų spalva, forma rodė veikėjų socialinę padėtį, moralines savybes, metų laiką. Kostiumų formoms darė įtaką istoriniai stiliai. Išliko renesanso scenografijos ir kostiumų projektų (S. Serlio ir kitų). Renesanso epochos mitologinėms ir alegorinėms dramoms būdingi raiškūs kostiumai. Ryškių spalvų, dekoratyviais kostiumais buvo rengiami 16–17 a. Anglijoje populiarių kaukių (linksmas alegorinis ar mitologinis rūmų vaidinimas) veikėjai. Baroko teatre įsivyravo sudėtingi scenografijos įrenginiai, įmantrūs ir prabangūs kostiumai imitavo aristokratų drabužius. Klasicizmo laikotarpiu kostiumas tapo lengvesnis, trumpesnis, nevaržantis judesių, išryškinantis aktoriaus plastiką. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje prisimintas antikos teatro kostiumas, pradėta siekti drabužių istoriškumo, vyko jų žanrinė diferenciacija (skirtingi kostiumai kurti operai, dramai, komedijai).
kabukio teatro aktoriai vyrai muzikančių kostiumais (dailininkas T. Išikava, 1750)
19 a. įsitvirtino tendencija aktorius rengti pjesėje vaizduojamos epochos stiliaus drabužiais. Romantizmo laikotarpio kostiumuose išryškėjo polinkis į egzotiką. Nauja šokio technika lėmė baleto kostiumo pokyčius, šokėjai pradėjo vilkėti triko. 19 a. antroje pusėje dailėje reiškiantis realizmui stiprėjo kostiumo tikroviškumas. 20 a. pradžioje didelę įtaką Europos teatro aprangai padarė egzotiški ir spalvingi S. Diagilevo baleto trupės kostiumai, sukurti L. Baksto, A. Benua, N. Gončiarovos, M. Larionovo. Nuo 2 dešimtmečio teatro aprangą veikė kubizmas, ekspresionizmas, futurizmas, jie lėmė Vokietijos, Italijos, Prancūzijos teatro kostiumų sąlygiškumą, abstraktumą. 3–4 dešimtmetyje Vakarų Europos teatro mene ir aprangoje greta sąlygiškumo reiškėsi ir neorealistinės tendencijos. Po II pasaulinio karo kostiumo raidai įtaką darė įvairios stilistikos (neorealistinė, abstrakcionistinė, siurrealistinė) scenografija. Kostiumas įgavo vis didesnę reikšmę, juo buvo perteikiama kūrinio idėja, dailininko individualus požiūris, režisieriaus koncepcija. Nuo 8 dešimtmečio stiprėjo postmodernistinės tendencijos. 20 a. antroje pusėje raiškių kostiumų sukūrė: Didžiojoje Britanijoje – J. Piperis, E. Burra, L. Hurry, M. Warre’as, S. Kenny, Italijoje – M. Chiari, E. Frigerio, L. Damiani, Prancūzijoje – B. Buffet, A. Clavé, J. Carrou, P. Colinas, B. Daydé, F. Labisse’as, G. Wakhewitchas, Vokietijoje – C. Neheris, T. Otto, K. von Appenas, H. Kilgeris, Čekijoje – F. Trösteris, J. Svoboda, L. Vychodilas, Lenkijoje – W. Daszewskis, J. Kosińskis, A. Pronaszko, Z. Strzeleckis, J. Urbanas, Jungtinėse Amerikos Valstijose – B. Aronsonas, H. Baya, Jo Mielzineris, O. Smithas ir kiti.
Kostiumas Lietuvoje
N. Gončiarova. Kamanės kostiumo eskizas N. Rimskio‑Korsakovo operai Pasaka apie carą Saltaną (Saltanas) Valstybės teatre Kaune (1932, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus; © LATGA / ADAGP, 2020)
Lietuvoje kalendorinių ir darbo švenčių, liaudies vaidinimų ir apeigų personažai (piršlys, kvieslys, Kanapinis, Lašininis, Morė ir kiti) pasirodydavo su raiškiais drabužiais, kailiais, kaukėmis, specialia atributika. 16 a. viduryje Žygimanto Augusto dvaruose ir Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo rengiami teatralizuoti koncertai, vaidinimai, karnavalai, kurių aktoriai dėvėdavo įspūdingus kostiumus. 16–17 a. sukurta kostiumų jėzuitų įkurtų mokyklinių teatrų aktoriams. 16–18 a. pagal katalikų, istorinių, mitologinių ir alegorinių veikėjų ikonografiją siūtais kostiumais rengėsi bažnytinių apeigų ir religinių procesijų dalyviai (Šv. Kazimiero kanonizavimo iškilmės Vilniuje 1604). 18 a. Vilniaus universiteto dailės katedrų absolventai kūrė kostiumus Radvilų teatrui Nesvyžiuje, Oginskių – Slanime, A. Tyzenhauzo – Gardine, vyskupo I. J. Masalskio teatrui Verkiuose, t. p. masinėms eitynėms, karnavalams. Efektinga scenografija ir kostiumais 18 a. pabaigoje garsėjo M. K. Oginskio teatras Slanime. Vilniuje Miesto teatre (veikė 1785–1864) A. Smuglevičius, K. Otoselskis, A. Głowackis, J. H. Głowackis, J. Rustemas kūrė iš pradžių klasicizmo, vėliau – romantizmo stiliaus kostiumus. 18 a. pabaigoje–19 a. pasitaikydavo scenografijos ir aktorių aprangos (dažnai aktoriai vilkėjo didikų ir turtingų miestiečių dovanotais kostiumais) neatitikimo, istorinių netikslumų. Populiarių veikėjų (Dezdemonos, Pjero, kitų) kostiumų buvo galima įsigyti specialiuose salonuose. Kostiumui įtaką darė gastroliuojančių užsienio trupių (rusų, vokiečių) apranga. Skirtingų žanrų spektakliams (dramai, komedijai, baletui) pradėta siūti skirtingus kostiumus. 1832 uždarius Vilniaus universitetą nuo 1866 scenografus rengė Vilniaus piešimo mokykla. 19 a. antroje pusėje kostiumų miesto teatrui sukūrė V. Dmachauskas, A. V. Žametas.
L. Truikys. Moters kostiumo eskizas E. d’Albert’o operai Mirusios akys Valstybės teatre (1940)
20 a. pradžioje veikiant tautinio išsivadavimo sąjūdžio idėjoms istoriniai personažai buvo rengiami lietuvių liaudies ir valstiečių drabužiais, dažnai neatitinkančiais pjesės turinio. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais pradėta siekti scenos kostiumų autentikos, atitinkančios veikalo pobūdį. 20 a. pradžioje teatro kostiumų sukūrė T. Daugirdas, F. Ruščicas, V. Didžiokas. 3 dešimtmetyje kostiumų plėtotė sulėtėjo. Kostiumų sukūrė V. Grybas, M. Dobužinskis, O. Dubeneckienė, A. Galdikas, A. Varnas, J. Gregorauskas. 1925 kostiumai eksponuoti teatro dailės parodoje Kaune. Prie 3–4 dešimtmečio scenografijos ir kostiumo raidos daug prisidėjo M. Dobužinskis. 4 dešimtmetyje scenos aprangoje išsiskyrė realistinės (M. Dobužinskis, V. Palaima) ir sąlygiškos (A. Gudaitis, L. Truikys, S. Ušinskas) tendencijos.
Po II pasaulinio karo kostiumuose vyravo natūralizmas, nuo 6 dešimtmečio realistinę kryptį (V. Palaima, S. Lukackis, M. Percovas) keitė stiprėjanti sąlygiškoji kryptis (H. Ciparis, J. Čeičytė, N. Gultiajeva, J. Jankus, G. Kličius, M. Labuckas, F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, R. Lukšas, V. Mazūras, F. Navickas, A. Ničius, G. Riškutė, R. Songailaitė‑Balčikonienė, J. Surkevičius, L. Taujanskienė, L. Truikys, J. Vilutis ir kiti). Nuo 8 dešimtmečio aktorių aprangoje didėjo scenografo interpretacijos vaidmuo (J. Malinauskaitės, D. Mataitienės kostiumai), kostiumas tapo svarbia scenografijos dalimi. Nuo 8–9 dešimtmečio kostiumai dažnai atspindi režisieriaus sumanymą, pasižymi asociatyvumu (vaizduojamą epochą nurodo tik užuominos), dažnai vyrauja sąlygiškoje scenos aplinkoje. Nuo 9–10 dešimtmečio kostiumų stilistikoje reiškėsi postmodernizmo tendencijos, ironija, eklektika. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje kostiumų sukūrė J. Arčikauskas, N. Gultiajeva, V. Idzelytė, A. Jacovskytė, J. Paulėkaitė, J. Rimkutė, J. Statkevičius, S. Straukaitė ir kiti.
J. Malinauskaitė. Visos Lenkų Armijos kostiumo eskizas A. Jarry farsui Karalius Ūbas Kauno dramos teatre (1977; © LATGA, 2020)
L: J. Mackonis Lietuvos scenografija Vilnius 1968; Z. Strzelecki Kierunki scenografii współczesnej Warszawa 1970; K. Gradova, K. Gutina Teatral′nyj kostjum kn. 1 Moskva 1976.
2972