kovà dėl bvio, įvairiapusiai individų, populiacijų ir rūšių tarpusavio bei jų ir abiotinės aplinkos ryšiai. Kovos dėl būvio sąvoką sukūrė ir naudojo Ch. R. Darwinas. Jis nepateikė šios sąvokos apibrėžimo, bet iš jo aprašytų konkrečių pavyzdžių akivaizdu, kad kova dėl būvio nėra žūtimi pasibaigiančios vienų organizmų grumtynės su kitais, o tik jų vidurūšinė ar tarprūšinė, tiesioginė ar netiesioginė konkurencija dėl vietos, aplinkos išteklių ir galimybės daugintis. Kova dėl būvio vyksta dėl organizmams būdingos tendencijos neribotai daugintis ir dėl gamtinių išteklių, kurių reikia kiekvienos rūšies dideliam skaičiui palikuonių išgyventi, stokos. Κovoje dėl būvio išlieka ir gyvybingus palikuonius palieka organizmai, kurie yra atspariausi ligoms, plėšrūnams, maisto stokai, fizinių ar cheminių veiksnių neigiamam poveikiui. Per kovą dėl būvio pasireiškia specifinė organizmų savitarpio pagalba, kurios išraiška yra ekologinių nišų diferenciacija. Dėl šios priežasties susilpnėja tiesioginė konkurencija tarp organizmų, nes susidaro geresnės ribotų aplinkos išteklių panaudojimo sąlygos. Kovos dėl būvio padarinys yra organizmų gamtinė atranka ir rūšių evoliucija, nes menkiausiai prisitaikę prie konkrečių aplinkos sąlygų individai žūva, geriausiai prisitaikę – išgyvena. Kovos dėl būvio reiškinius sunku įvertinti kiekybiškai, bet pagrindinis jos intensyvumo rodiklis yra individų žūties lygis. Populiacijos gausumas yra vienas svarbiausių kovos dėl būvio intensyvumą lemiančių veiksnių. Kovoje dėl būvio progresyviausi tie individai ir populiacijos, kurios geba prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų.
20 a. pabaigoje ši sąvoka beveik nevartojama dėl skirtingo įvairių tyrinėtojų požiūrio į individų, populiacijų ir rūšių tarpusavio ryšius. Įvairaus pobūdžio gamtiniams reiškiniams, kurie anksčiau buvo vadinami kova dėl būvio, apibūdinti, dažniau vartojamas konkurencijos terminas.
2560