kovinės nuodingosios medžiagos

kovnės nuodngosios mẽdžiagos, NM, cheminis masinio naikinimo ginklas – labai nuodingi cheminiai junginiai, kuriais apnuodijami kariai ir gyventojai, užteršiama aplinka, kovos technika, maisto produktai. Gali būti dujos, garai, rūkas, dūmai, lašeliai, skysčiai. Kovines nuodingąsias medžiagas paskleidžia sprogdamos raketos, sviediniai, dujiniai fugasai, jos purškiamos iš lėktuvų, t. p. automobiliniais purkštuvais. Apsinuodijama užkrėstoje aplinkoje liečiant daiktų paviršių, įkvepiant oro, valgant maisto produktus ir geriant vandenį. Patekusios į kraują kovinės nuodingosios medžiagos išnešiojamos po visą organizmą ir dažniausiai apnuodija jį visą, liesdamosios su odos paviršiumi jį žaloja, patekusios į kvėpavimo takus ir akis dirgina jų gleivinę. Kovinės nuodingosios medžiagos, veikdamos organizmą mažomis dozėmis, bet ilgą laiką, sukelia apsigimimus, vėžines ligas, didina alergiškumą. Kuo didesnė kovinių nuodingųjų medžiagų koncentracija ir jų patvarumas ir kuo didesniame plote jos paskleidžiamos, tuo didesnis kovinių nuodingųjų medžiagų kovinis poveikis. Pagal fiziologinį poveikį organizmui kovinės nuodingosios medžiagos skirstomos į bendrojo veikimo, psichotropines, sukeliančias paralyžių, pūliavimą, dusinimą, dirginimą. Svarbiausių kovinių nuodingųjų medžiagų savybės, apsinuodijimo požymiai ir asmeninės apsaugos priemonės pateiktos lentelėje. Pagal taktinę paskirtį kovinės nuodingosios medžiagos skirstomos į mirtinąsias (pažeidžia mirtinai; priskiriama sukeliančios paralyžių, pūliavimą, dusinimą, bendrojo veikimo), žalojamąsias (pažeidžia laikinai; psichotropinės medžiagos), dirginamąsias. Pagal veikimo greitį kovinės nuodingosios medžiagos skirstomos į greitąsias (pradeda veikti iškart jas paskleidus) ir lėtąsias (turi slaptojo veikimo laikotarpį). Patvariųjų nuodingųjų medžiagų kovinės savybės išsilaiko nuo kelių valandų iki kelių savaičių, nepatvariųjų – keliasdešimt arba kelias minutes. Kovinių savybių išsilaikymo trukmė dar priklauso nuo paskleidimo būdo, vietovės reljefo, meteorologinių ir kitų sąlygų, pvz., kovinių nuodingųjų medžiagų aerozoliai, garai esant vėjui sklinda keliolika kilometrų ir patekę į nesandarias patalpas jose išsilaiko ilgai. Poveikis mažinamas arba šalinamas degazavimu. Apsaugos priemonės: dujokaukės, slėptuvės su filtravimo ir vėdinimo įranga. Pirmą kartą dideliu mastu kovinę nuodingąją medžiagą – ipritą – 1915 prie Yperlée upės per I pasaulinį karą panaudojo Vokietija. 20 a. 4 dešimtmetyje buvo susintetintos nervų sistemą paralyžiuojančiosios kovinės nuodingosios medžiagos – tabūnas, zarinas, 6 dešimtmečio pabaigoje – VX dujos.

1