„Kovojanti Prancūzija“ (La France Combattante, 1940 06–1942 07 Laisvoji Prancūzija), Prancūzijos kariuomenės generolo Ch. de Gaulle’io vadovaujamas pasipriešinimo Vokietijos okupacijai judėjimas per Antrąjį pasaulinį karą. Prasidėjo Didžiojoje Britanijoje (centras Londone) ir Prancūzijos kolonijose, vėliau apėmė ir pačią Prancūziją. Iš pradžių buvo karinio, vėliau įgijo politinį pobūdį – jo vadovybė stengėsi veikti kaip prancūzų tautos vadovybė. Vadovaujanti institucija – Prancūzijos nacionalinis komitetas, nuo 1943 06 – Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetas.
1940 rudenį Kovojančią Prancūziją parėmė Kamerūnas ir Prancūzijos Pusiaujo Afrika, vėliau prisidėjo Prancūzijos kolonijos: Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Sen Pjeras ir Mikelonas, Naujieji Hebridai (Prancūzijos Indokiniją, Gvadelupą ir Martiniką valdė Vichy režimo vyriausybė). Prancūzijoje Kovojančią Prancūziją rėmė Pasipriešinimo judėjimas. Kovojančios Prancūzijos karinės pajėgos kartu su Sąjungininkais kovėsi Šiaurės Afrikoje (Libijoje ir Egipte), prieš Italijos kariuomenę – Etiopijoje ir Eritrėjoje, prieš Vichy režimo pajėgas – Sirijoje ir Libane. 1943 07 Kovojančią Prancūziją oficialiai pripažino Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir SSRS. Judėjimo ginkluotosios pajėgos dalyvavo Sąjungininkų įsiveržime į Italiją, vėliau išsilaipinant Normandijoje (Normandijos operacija). II pasaulinio karo pabaigoje (1945) jos turėjo 1,25 mln. karių.
Ch. de Gaulleʼis ir Laisvosios Prancūzijos kariai per Bastilijos dienos rikiuotę Londone (1942 07 14)