krajòvcai (lenk. kraj – kraštas), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų palikuoniai, 20 a. pirmoje pusėje istorinę Lietuvą laikę vientisu kraštu, kurio visuomenę telkia istorija ir bendra teritorija, ūkis bei kultūra.
Pasak krajovcų, istorinės Lietuvos subjektas – čia gyvenantys lenkai, lietuviai ir baltarusiai, sostinė – Vilnius. Krajovcai priklausė įvairioms politinėms partijoms, rėmėsi skirtingomis pasaulėžiūromis bei ideologinėmis orientacijomis, kurios dėl politinės ir geopolitinės regiono raidos kito. Išskiriamos dvi pagrindinės grupuotės: krajovcai konservatoriai (tradicionalistai) ir krajovcai demokratai.
Krajovcai konservatoriai Lietuvą ir Baltarusiją laikė vientisu kraštu su vienalyte, istorinės raidos nulemta visuomene, kultūra, ūkine ir politine sankloda. Nepripažino etnokultūrinės tautos sampratos. Rėmėsi nuostata, kad krašto gyventojai yra lietuvių kilmės, bet lenkų tautybės (gente lituanus, natione polonus). Grupuotei būdingas paternalistinis požiūris į kaimo gyventojus lietuvius ir baltarusius. Kraštą vienijantys veiksniai esą bendra praeitis, jos sufomuota visuomenės hierarchija ir religija. Laikėsi Jogailaičių unijos tradicijų – istorinė Lietuva ir ateityje turinti likti susieta unija su Lenkijos karalyste. Krajovcai konservatoriai buvo kelių orientacijų.
Lojalistų (pagrindinės) orientacijos buvo Hipolitas ir Ignacas Korwinai-Milewskiai, Aleksandras Chomińskis, Edwardas Wojnyłłowiczius, Aleksandras Meysztowiczius ir kiti; nuo 1905 jie Vilniuje leido dienraštį Kurier Litewski, nuo 1911 – Kurjer Wileński.
Katalikų orientacijos buvo Vilniaus vyskupas E. von Roppas, Stanisławas Łopacińskis ir kiti; jie darė įtaką 1906 ėjusiam laikraščiui Nowiny Wileńskie, 1905–06 veikusiai Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinė katalikų partijai (Stronnictwo Konstytucyjno-Katolickie na Litwę i Bialoruś), o 1907 – Lietuvos ir Baltarusijos krašto partijai (Stronnictwo Krajowe Litwy i Białej Ruśi). 1906–14 Rusijos Valstybės dūmose katalikų orientacijos krajovcai telkėsi į atskirą grupę, vadinosi Teritoriniu būreliu (I Dūma), Lietuvos ir Rusios lenkų atstovų-konstitucionalistų būreliu (II Dūma), Lenkijos-Baltarusijos-Lietuvos būreliu (III, IV Dūma).
Tradicionalistų orientacijos buvo K. Skirmuntaitė ir Romanas Skirmuntas, Cz. Jankowskis, Mieczysławas Jałowieckis, J. Montvila, Pawełas Koncza ir kiti. Po I pasaulinio karo grupuotės šalininkai – Witoldas Abramowiczius, H. Romer-Ochenkowska, Kazimierzas Okuliczius, Walerianas Meysztowiczius, S. Mackiewiczius (Cat), Janas Piłsudskis ir kiti – vienaip ar kitaip rėmė J. Piłsudskio politinius siekius atkurti Lenkijos ir Lietuvos uniją. Jų pažiūras reiškė Vilniuje ėję laikraščiai Gazeta Krajowa (1921–22), nuo 1924 ir Kurier Wileński, dienraštis Słowo (1922–39).
Krajovcai demokratai skleidė priešišką nacionalizmui (tautiškumui) ideologiją, grindžiamą bendros pilietybės principu. Rėmė krašte gyvenančių tautų etnokultūrinį apsisprendimą ir plėtrą, manė, kad jų nariai sudarys pilietinę visuomenę, kurioje nė viena tauta neturės viršenybės. Neigė šovinizmą, politinę ir kultūrinę hegemoniją. Manė, kad tokia visuomenė gins Vakarų kultūros vertybes nuo Rusijos (pirmiausia bolševikinės) kultūrinės ekspansijos. 1919–39 požiūris į krašto valstybingumą evoliucionavo nuo modernios Abiejų Tautų Respublikos sampratos iki laisvų, demokratinių ir lygių valstybių federacijos, konfederacijos arba sąjungos projektų. Žymesni veikėjai: Mykolas Römeris, Tadeuszas Wróblewskis, Ludwikas Abramowiczius ir kiti. Jie darė įtaką Vilniuje ėjusiems laikraščiams Gazeta Wileńska (1905–06), Przegląd Wileński (1911–15, 1921–38), Gazeta Codzienna (1939–40). Po I pasaulinio karo grupuotės veikla susilpnėjo.
Susikūrus Lietuvos Respublikai, joje krajovcų idėjas reiškė modernia etnopolitine ir etnokultūrine raida nepatenkinti senųjų lietuvių bajorų dvarininkų palikuoniai (Wacławas Bielskis, Janas Dowiattas, S. Žukauskas, O. Milašius ir kiti), nuo 1921 susitelkę į Senųjų lietuvių (Staro-Litwinów) klubą. 1939 Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1940 pradžioje krajovcų siekius mėgino įgyvendinti M. Römeris – jis subūrė Vilniaus krajovcų ir Lietuvos politinių veikėjų diskusijų klubą.
Po II pasaulinio karo emigravę abiejų grupuočių krajovcai (Zygmuntas Jundziłłas, Cz. Miłoszas, Paryžiaus lenkų emigrantams atstovavęs J. Giedroycas ir kiti) telkėsi apie leidinį Alma Mater Vilnensis.
Ilgą laiką, jau nuo 20 a. 2 dešimtmečio, krajovcų pažiūros buvo laikomos socialiniu ir kultūriniu anachronizmu, 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Lenkijoje ir Lietuvoje kuriant pilietinę visuomenę jomis vėl ėmė domėtis istorikai.
R. Miknys Tautos, visuomenės ir valstybės sampratos ypatumai Vilniaus intelektinėje aplinkoje XX a. pradžioje / Dailės istorijos studijos t. 1 XX a. pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys Vilnius 2004; J. Jurkiewicz Rozwój polskiej myśli politycznej na Litwie i Białorusi w latach 1905–1922 Poznań 1983; J. Bardach O dawnej i niedawnej Litwie Poznań 1988; A. Smaljančuk Pamiž krajovoścju i nacyjanal′naj idėjaj. Pol′ski ruch na belaruskich i litoŭskich zemljach: 1864–Luty 1917 g. Sankt-Peterburg 2004.
410