kraniològija (gr. kranion – kaukolė + logos – mokslas), mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų kaukolės formą, dydį, sandarą ir raidą. Kraniologijos duomenys svarbūs lyginamajai anatomijai, antropogenezei, rasogenezei, paleopatologijai, paleoneurologijai, teorinei ir praktinei medicinai. Žmogaus kraniologija yra antropologijos dalis. Kaukolės matmenys ir proporcijos labiau priklauso nuo paveldimumo negu kitų griaučių dalių, todėl laikomi rasiniais požymiais, pagal juos klasifikuojamos praeities žmonių (iškastinės) rasės. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje kraniologija vis plačiau nagrinėja vadinamuosius diskrečius, arba nemetrinius požymius (papildomas ir netaisyklingas angas, išaugas, kaulų siūles ir kita), kurie paprasčiau paveldimi ir gali būti genetiniai žymenys nustatant populiacijų giminystę.
Kraniologija susiklostė 18 a., o dabartinės kraniologijos pagrindus sukūrė P. Broca (Prancūzija) ir R. Martinas (Vokietija), pastarasis pagrindė kraniologijos metodologiją. Lietuvio kaukolę 18 a. pabaigoje pirmasis nupiešė ir aprašė J. F. Blümenbachas (Vokietija). 19 a. pabaigoje Vokietijos ir Lenkijos antropologai tyrė Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje rastas kaukoles.
Lietuvoje
Lietuvių kraniologijos pagrindai sukurti 20 a. pradžioje, kai Vytauto Didžiojo universitete susiformavo J. Žilinsko vadovaujama etninės kraniologijos mokykla. Po II pasaulinio karo buvo daugiau nagrinėjami bendrieji ir taikomieji kaukolės morfologijos klausimai, 8 dešimtmetyje labiau buvo plėtojami etninės kraniologijos tyrimai. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete sukaupta daugiau kaip 10 tūkst. kaukolių iš visos Lietuvos nuo mezolito iki vėlyvųjų viduramžių, jų tyrimas svarbus antropologinės odontologijos, paleopatologijos, paleoekologijos ir kitų šiuolaikinių senovės žmonių biologijos mokslų plėtotei.
L: J. Žilinskas, A. Jurgutis Crania Lithuanica Kaunas 1939.
921