Krāslava (Krãslava), miestas Latvijos pietryčiuose, į rytus nuo Daugpilio, abipus Dauguvos upės, prie sienos su Baltarusija; savivaldybės centras.
7450 gyventojų (2020). Per Krāslavą eina Daugpilio–Vitebsko geležinkelis ir plentas. Medienos apdirbimo, baldų, tekstilės (linų), maisto pramonė. Istorijos ir dailės muziejus.
Platerių rūmai Krāslavoje (1791, architektas A. Paracca)
Architektūra
Sakraliniai pastatai: barokinė Šv. Liudviko bažnyčia (1755–67, architektas A. Paracco), Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė (1789 pastatyta ligoninė, vėliau paversta katalikų koplyčia, nuo 1865 cerkvė), misionierių vienuolynas (apie 18 a. vidurys, rekonstruotas 20 a.). Barokiniai grafų Platerių rūmai (1791, architektas A. Paracca, interjero polichromija F. Castaldi) su parku (18 a. vidurys, apie 50 retų rūšių medžių ir krūmų). Bibliotekos pastatas (1759, architektas A. Paracca), vaistinė (18 a.), mūriniai gyvenamieji namai (18 a. vidurys).
2271
Istorija
Gyvenvietė minima nuo 14 amžiaus. Nuo 1558 buvo Livonijos ordino dvaras. Nuo 1559 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nuo 1569 – Abiejų Tautų Respublikai. 1569 pilį paveldėjo Kuršo kunigaikštystės kancleris M. Brunowas. 1725–29 Krāslava priklausė Czapskiams-Huttenams. 1729 Krāslavos dvarą įsigijo J. L. Plateris (m. 1737); Platerių giminei Krāslava priklausė iki I pasaulinio karo. Jie stengėsi miestą plėtoti kaip Latgalos kultūros ir ūkio centrą. Miesto teisės nuo 1923, herbas – nuo 1925.
2338
Lietuviai
1807–08 Krāslavos kunigų seminarijoje (veikė 1755–1842) mokėsi būsimasis Žemaičių vyskupystės vyskupas nominatas J. K. Gintila. 1850 Krāslavos parapijai priklausė 116 kaimų, lietuviškos kilmės buvo Ašarų, Gintautų, Misiūnų, Uodegėnų ir kitų kaimų vardai. Apie 10 kaimų (ilgiausiai – iki 20 a. antros pusės – Uodegėnų) gyventojai kalbėjo lietuviškai. 1989 buvo 12 400 gyventojų: 34,3 % latvių, 30,7 % rusų, 21,1 % baltarusių, 9,1 % lenkų, 1,5 % ukrainiečių, 0,4 % lietuvių (50 asmenų).
2392