kraštótvarka, rajònų planãvimas, teritorijų planavimo priemonėmis vykdomas žmonių veiklos organizavimas ir aplinkos tvarkymas teritorijos naudojimo socialiniams, ekonominiams ir ekologiniams interesams suderinti ir harmoningam kultūriniam kraštovaizdžiui kurti. Bendrieji uždaviniai: formuoti gyventojų vietovių ir infrastruktūros plėtotę, racionaliai naudoti ir atkurti gamtinius išteklius, išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, didinti regioninės politikos efektyvumą, skatinti socialinį ir ekonominį aktyvumą, derinti valstybės, visuomenės ir asmenų interesus planuojamose teritorijose. Kraštotvarkos planuose bei projektuose rengiami teritorijų apgyvendinimo, naudojimo, apsaugos ir kraštovaizdžio formavimo modeliai turi laiduoti tvarią ir subalansuotą šalies, jos regionų, rajonų ir gyvenviečių teritorijos raidą, kurti visavertę gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, įtvirtinti viešojo intereso prioritetą ir atsižvelgti į ateities kartų poreikius. Metodologiniu požiūriu kraštotvarką sudaro kryptingai plėtojamas geografijos, geologijos, biologijos, sociologijos, ekonomikos ir kitų mokslų taikomųjų skyrių ir menų (architektūros, dizaino, dailės) kompleksas. Svarbi šio komplekso dalis – visuomeninė geografija, kraštovaizdžio geografija ir kraštovaizdžio architektūra.
Pagal planuojamų teritorijų geografijos mastą kraštotvarka skirstoma į globalinio, regioninio, rajoninio ir lokalinio lygio kraštotvarką, pagal planavimo kryptingumą – į bendrąją, specialiąją ir detaliąją. Kraštotvarkos planuose ir projektuose kuriamos erdvinės plėtotės koncepcijos, numatomos konkrečios tvarkymo priemonės, nustatomi teritorijos plėtros tipų, funkcinių prioritetų, naudojimo ir apsaugos reglamentai. Bendrasis ar specialusis teritorijų planavimas padeda nustatyti teritorijų prioritetinę paskirtį (vykdomas funkcinis zonavimas), formuoja teritoriškai diferencijuotą kraštovaizdį, nužymi gamtonaudos, infrastruktūros kūrimo ir kitas tvarkymo priemones (tvarkomasis, arba ūkinis, zonavimas). Kraštovaizdžio tvarkymo zona – apibrėžtos tikslinės paskirties teritorija, turinti nustatytas naudojimo ir apsaugos sąlygas (reglamentą) ir atitinkamas kraštovaizdžio formavimo bei tvarkymo priemones. Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir teritorijos apsaugos bei naudojimo pobūdį išskiriami ūkiniai teritorijos tipai. Svarbiausios kraštotvarkos formuojamos erdvinės struktūros yra teritorijos urbanistinis ir gamtinis karkasai. Urbanistinis karkasas – aktyviausios ūkinės ir kultūrinės plėtros centrų ir ašių teritorijų sistema su labiausiai pertvarkyta gamtine aplinka ir išplėtotais techninės inžinerinės infrastruktūros kompleksais. Gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, kuris padeda palaikyti ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, t. p. augalų ir gyvūnų migraciją jose. Gamtinio karkaso dalis, jungianti didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką, gyvūnų ir augalų migracijos koridorius, vadinama ekologiniu tinklu.
Organizaciniu požiūriu kraštotvarka sudaro sudėtingą teritorijų planavimo sistemą, kuri apima regionų, rajonų ir miestų kompleksinio pobūdžio planavimą ir specialiojo planavimo rūšis: žemėtvarką, miškotvarką, vandentvarką, techninį infrastruktūros (susisiekimo ir inž. sistemų) ir rekreacinių bei saugomų teritorijų planavimą.
Kraštotvarkos raida glaudžiai siejasi su civilizacijos istorija, atspindi svarbiausius visuomenės socialinės kultūrinės ir ekonominės techninės raidos etapus ir jos regioninės diferenciacijos Žemėje ypatumus. Skirtini senovės, vidurinių amžių, ankstyvųjų, vėlyvųjų naujųjų amžių ir šiuolaikinis kraštotvarkos raidos etapai; kiekvienas jų turi savą teritorijos naudojimo, apsaugos ir tvarkymo paradigmą, gyventojų aplinkos kūrimo stilių, prioritetą, technologijos lygį.
Lietuvoje tikslingas krašto planavimas prasidėjo 16 a. viduryje, kai buvo įvykdyta valakų reforma, apėmusi žemėtvarką, miestotvarką, miškotvarką ir radikaliai pakeitusi šalies ūkinę sanklodą ir kraštovaizdį. 18–19 a. pradėtas didžiųjų miestų planavimas. 20 a. buvo įvykdytos 2 žemėtvarkinės reformos – skirstymas į vienkiemius (laukų smulkėjimas) ir kėlimas į kolūkių gyvenvietes (laukų stambinimas), kūrėsi moderni miškotvarka, vyko prieštaringa vandentvarkos ir miestotvarkos raida. 20 a. 6–7 dešimtmetyje buvo pradėtas kompleksinis regionų ir rajonų planavimas (S. Stulginskis, K. Šešelgis, V. Maldžiūnas, D. Cesevičius, V. Gubavičius, V. Januškevičius), kuris turėjo lemiamą reikšmę bendrosios kraštotvarkos metodologijai. 2002 Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą.
L: K. Šešelgis Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai Vilnius 1975; P. Kavaliauskas Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai Vilnius 1992; J. Bučas Kraštotvarkos pagrindai Kaunas 2001; M. Burinskienė ir kt. Miestotvarka Vilnius 2003; I. L. McHarg Design with nature New York 1967.
321