kraštótyra, išsamus ar teminis šalies, regiono ar gyvenvietės tyrimas visuomenės jėgomis.
Kraštotyrinė veikla
Daugiausia apima tam tikros vietovės gamtos ir socialinių reiškinių tyrimą; renkami duomenys apie šalies, regiono gamtą (geologinę sandarą, reljefą, dirvožemį, gyvūniją ir augaliją), gyventojus, ūkį, buitį, istoriją, kalbą, kaupiami materialiosios kultūros pavyzdžiai, užrašinėjama tautosaka. Kraštotyros veikla plėtojama daugiausia draugijose ir mokyklose.
Kraštotyrinės veiklos svarbiausia forma – ekspedicijos. Per jas surinkta medžiaga perduodama kraštotyros muziejams, kur ji kaupiama, tvarkoma, saugoma ir eksponuojama; muziejai metodiškai vadovauja kraštotyros darbui. Kompleksinės kraštotyros ekspedicijos nagrinėja reiškinių tarpusavio ryšius, šakinės (geografinės, istorinės, etnografinės, lingvistinės, gamtosaugos, kultūros paminklų apsaugos) – tam tikras reiškinių grupes; reiškiniai tiriami daugiausia istoriniu požiūriu. Surinkti duomenys populiarinami: rengiamos ekspozicijos, skelbiami straipsniai, leidžiamos knygos, regioninės enciklopedijos. Kraštotyra – svarbi mokslui, kultūrai, švietimui, vaikų ir jaunimo mokymui bei auklėjimui.
Kraštotyros pradžia laikomas 18 a. antroje pusėje Europoje prasidėjęs šviesuomenės kraštotyrinis sąjūdis.
Kraštotyra Lietuvoje
Pavienių kraštotyrinės veiklos atvejų žinoma nuo vidurinių amžių. 17 a. Mažojoje Lietuvoje atsirado kraštotyrinės veiklos pradmenų. 19 a. pradžioje ja pradėta domėtis ir Didžiojoje Lietuvoje (kraštotyros problemą kėlė J. Lelewelis). 1812 įkurtas pirmasis kraštotyros muziejus – Baubliai (įkūrė D. Poška). 1816 sudaryta Kraštotyros komisija (iš Vilniaus universiteto profesorių) kvietė studentus ir mokytojus rinkti medžiagą iš Lietuvos apskričių. 19 a. pirmoje pusėje buvo paskelbta straipsnių apie valstiečių gyvenimo sąlygas, darbo įrankius, aprangą, maistą, papročius, kalbą, tautosaką (ypač daug straipsnių spausdino žurnalas Dziennik Wileński). 19 a. antroje pusėje kraštotyrinės veiklos ėmėsi Vilniaus laikinoji archeologijos komisija (įkurta 1855), vėliau – Lietuvių mokslo draugija (įkurta 1907). Rusijos geografų draugijos (įkurta 1845) Šiaurės vakarų skyrius surinko žinių apie Vilniaus ir Kauno gubernijų valstiečių gyvenimą, ūkį, kultūros paminklus. 19 a. pabaigoje kraštotyrinę medžiagą rinko kultūros draugijos Atgaja, Sietynas, Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas. Lietuvos Respublikos laikotarpiu kraštotyrinė veikla suaktyvėjo, tapo organizuota.
1923 ir 1925 Kaune įsteigtos pirmosios kraštotyros draugijos, vėliau jos atsirado ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Buvo rengiamos ekspedicijos (renkama kraštotyrinė medžiaga, eksponatai), parodos, skaitomos paskaitos, kuriami muziejai. 1928, 1933 ir 1935 P. Bugailiškio iniciatyva (rengė Šiaulių kraštotyros draugija) įvyko Lietuvos kraštotyrininkų ir muziejininkų suvažiavimai; 1933 buvo nutarta leisti kraštotyros žurnalą, 1935 priimta nutarimų ir memorandumų dėl kultūros paminklų apsaugos ir senienų išvežimo. Trečiojo suvažiavimo nutarimus įgyvendino Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dabar Čiurlionio dailės muziejus); jis koordinavo muziejų darbą, rengė muziejininkus. Iki 1940 susikūrė Lietuvos regioninių muziejų tinklas, susiklostė muziejininkystės tradicija; muziejai tapo etnokultūriniais židiniais (jų rinkinius sudarė etnografiniai, archeologiniai ir istoriniai eksponatai).
Kraštotyros draugijų veikla nutrūko per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietinės okupacijos metais įkurta (1961) LSSR kraštotyros draugija (1965–1989 – Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, nuo 1989 – Lietuvos kraštotyros draugija). Jos veikla buvo centralizuota, politizuota; kraštotyrininkai raginti rinkti medžiagą apie sovietinius partizanus, apylinkėse žuvusius SSRS karius. 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje Vilniaus krašte pradėta rengti kompleksines ekspedicijas (vadovas N. Vėlius); iki 1972 išleista 10 vietinių monografijų (tarp jų Zervynos 1964, Ignalinos kraštas 1966, Dieveniškės 1968, Raudondvaris 1969, Eržvilkas 1970, Dubingiai 1971). Kraštotyrininkus būrė ir straipsnius rengė Č. Kudaba, R. Kunskas, P. V. Mačiekus, V. Milius, A. Stravinskas, J. Šliavas, A. Tyla, A. Vidugiris ir kiti. 1967 įsteigtas Paminklų apsaugos fondas, kurio lėšomis buvo konservuojami, restauruojami paminklai, tvarkomi memorialiniai muziejai, tiriami liaudies architektūros paminklai, kuriami filmai. Kraštotyrininkai padėjo suregistruoti paminklus, prižiūrėjo jų būklę, rengė paminklų tvarkymo mėnesius. Kraštotyrinė medžiaga ir aktualijos skelbtos leidinyje Kraštotyra (išėjo 25 knygos).
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kraštotyros draugija priėmė naują įstatų ir programos redakciją. Kraštotyrinė veikla plėtojama universitetuose, bibliotekose, mokyklose, kultūros įstaigose; P. Jonušo ir P. V. Mačiekaus iniciatyva pradėta leisti knygų serija Lietuvos valsčiai (iki 2023 išleistos 43 monografijos). Pradėta rašyti kaimų istoriją, rinkti duomenis apie išnykusius kaimus; leidžiamos vietinės monografijos. Kompleksinės ekspedicijos buvo rengiamos ir į lietuvių etnines žemes (Kaliningrado sritį, Baltarusiją). Nuo 1992 leidžiama Etnografijos mokslo šaltinių serija, ketvirtinis žurnalas Mūsų kraštas. Kraštotyrinės ekspedicijos skatina vietose kurti etnokultūrinius centrus (nuo 1999 veikia Šaukėnų kraštotyros muziejus, nuo 2000 – Kuršėnų tautodailės ir amatų centras bei Čekoniškių verbų ir buities seklyčia).
2271