kraštótyros draugjos, draugijos, kurios renka, tiria ir skelbia kraštotyros medžiagą. Jos skirstomos į draugijas, tiriančias šalies ar regiono (provincijos, srities) gamtą, istoriją ir kultūrą. Kraštotyros draugijų vienas svarbiausių tikslų – įkurti kraštotyros muziejų. 16–17 a. Europos tautos ėmė domėtis savo praeitimi, nuo 18 a. antros pusės pradėta kurti kraštotyros draugijas. Jų veikla buvo daugiausia vietinio pobūdžio. Rusijoje vietiniai kraštotyros muziejai paplito 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Nuo 1845 Didžiosios Britanijos miestuose su daugiau kaip 10 000 gyventojų pradėta steigti muziejus. Lenkijoje 1906 Žemės ūkio draugijos iniciatyva muziejus atidarytas Liubline, 1908 Lenkų keliautojų asociacijos iniciatyva – Varšuvoje.
LIETUVOJE kraštotyros draugijų prototipu galima laikyti Lietuvių mokslo draugiją (įkurta 1907 Vilniuje) – ji rinko tautosaką, tautodailę, archeologinius radinius. Vilniaus kraštą užėmus lenkams Kaune 1923 įsikūrė Lietuvos studentų kraštotyros draugija (pirmininkas T. Ivanauskas), 1925 įsteigta Lietuvos kraštotyros draugija (gyvavo iki 1929). 3–4 dešimtmetyje steigėsi regioninės kraštotyros draugijos, moksleivių kraštotyros būreliai. 1925 Vilties draugija išleido P. Būtėno parengtą Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programą. Marijampolės, Panevėžio, Žagarės ir kitų mokyklų mokytojai 1925 vasarą surengė mokinių kraštotyros ekspedicijas po apylinkes (dažniausiai pėsčiomis). Nuo 1928 kraštotyros draugijų veiklą koordinavo Šiaulių kraštotyros draugija (įkurta 1927, pirmininkas P. Bugailiškis). Draugija kartu su „Aušros“ muziejumi leido Šiaulių metraštį (1930–34, 1939) ir žurnalą Gimtasai kraštas, rengė Lietuvos kraštotyrininkų suvažiavimus (1928, 1933, 1935). Kraštotyros draugijos steigėsi ir kituose miestuose: Panevėžyje (1924), Alytuje (1928 kraštotyros draugija, nuo 1934 Dzūkų kraštotyros draugija), Telšiuose (1931 Žemaičių senovės mėgėjų draugija Alka), Šakiuose (1934 Zanavykų kraštotyros draugija), Kėdainiuose (1936) ir kitur. Kraštotyros draugijos rengė kraštotyros ekspedicijas, parodas, paskaitas, rūpinosi paminklų apsauga.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui (gresiant SSRS okupacijai) daugelis kraštotyros organizatorių (J. Balys, A. Mažiulis, I. Končius, P. Būtėnas) pasitraukė iš Lietuvos, P. Genys mirė Macikų lageryje (įkalintas sovietinės valdžios), kiti dėl sovietinių represijų pasitraukė iš aktyvios veiklos. 1961 įkūrus Lietuvos kraštotyros draugiją kraštotyros draugijų veikla tapo centralizuota ir ideologizuota. Regioninės kraštotyros draugijos tapo rajonų ar miestų skyriais; 1985 veikė 44 rajonų ir 8 miestų skyriai. Svarbiausios veiklos kryptys: paminklosauga, kraštotyra, muziejininkystė. Skyriuose veikė istorikų, etnografų, kalbininkų, tautosakininkų, liaudies muzikos tyrėjų, gamtotyrininkų, paminklosaugininkų ir muziejininkų sekcijos. Dėl sovietinės ideologinės priežiūros nebuvo galimybių eksponuoti dalies kraštotyros rinkinių ir muziejų eksponatų.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kraštotyros draugijos atgijo. 21 a. pradžioje Lietuvos kraštotyros draugija vienijo daugiau kaip 3000 kraštotyrininkų ir apie 7000 jaunųjų kraštotyrininkų. Pagrindinės veiklos kryptis: kraštotyra ir leidyba. Kraštotyros draugijų veikla suaktyvėjo prasidėjus akcijai rinkti medžiagą apie išnykusius kaimus, rašyti esančiųjų istoriją. Surinkta duomenų apie 14 000 išnykusių kaimų; medžiaga rinkta ir archyvuose, muziejų fonduose. Tikimasi išleisti Lietuvos gyvenamųjų vietų enciklopediją. Kraštotyros draugijos ėmė bendradarbiauti su švietimo („Vilnijos“ draugija rengė teminius kraštotyros darbų konkursus Vilniaus krašto bendrojo lavinimo mokyklose), kultūros ir mokslo įstaigomis – Lietuvos nacionaliniu kultūros centru, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru (užrašė tremtinių atsiminimų).