kraštóvaizdis, landšãftas, Žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių (archeologinių objektų, žemės naudmenų, statinių, inžinerinių įrenginių ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys; šią integraciją išreiškiantis įvaizdis. Kraštovaizdžio komponentų integracijos schema parodyta paveiksle. Skiriamas gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis. Gamtinis kraštovaizdis – dėl gamtinių procesų poveikio atsiradęs ir tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla – minimalią įtaką (išlikę iš dalies natūralūs miškai, pelkės, vandens telkiniai). Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos sukurtas ir atspindintis jo sambūvį su aplinka. Kraštovaizdžio struktūros erdvinę raišką atspindi taksonominių ir tipologinių pakopų teritoriniai vienetai (gamtiniai ir antropogenizuoti arba antropogeniniai teritoriniai kompleksai). Žemiausia taksonominė pakopa yra kraštovaizdžio facija – teritorinis kompleksas, kurį sudarantys komponentai visame plote yra vienodi; aukščiausią pakopą sudaro Žemės rutulį gaubianti kraštovaizdžio sfera. Teritorinių vienetų individualumas aukštesniųjų pakopų kryptimi didėja, o jų genetinis, morfologinis bei procesinis panašumas mažėja.
kraštovaizdžio komponentų integracijos schema. Kraštovaizdžio komponentai: L – pamatinės uolienos, A – pažemio oras, H – paviršiaus vandenys, P – dirvožemis, F – augalija, M – grybija, Z – gyvūnija, X – žmonija, R – archeologinės liekanos, U – žemės naudmenos, S – statiniai, T – inžineriniai kompleksai, N – informacinis laukas. Integracijos lygmenys: I – abiogeninis, II – biogeninis, III – sociogeninis
Kraštovaizdžio sąvoka pradėta vartoti pirmo tūkstantmečio pabaigoje; jos mokslinė samprata ėmė formuotis 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vokiečių ir rusų geografų literatūroje.
321