kraštóvaizdžio architektūrà, landšãfto architektūrà, kraštovaizdžio planavimo, želdynų projektavimo mokslas ir menas, siekiantis pritaikyti arba pertvarkyti kraštovaizdį pagal visuomenės reikmes, išlaikyti žmogaus kuriamų dirbtinių elementų ir gamtos pusiausvyrą, priartinti žmogų prie gamtos. Kraštovaizdžio architektūra yra viena seniausių erdvinio meno šakų, gimininga architektūrai ir miestų planavimui, glaudžiai susijusi su visuomenės raida. Remiasi daugeliu mokslo sričių, daugiausia geometrija ir botanika, t. p. susijusi su geografija, geologija, miškininkyste, augalininkyste, ekonomika, psichologija, higiena ir technika.
Iki 19 a. antros pusės sodų ir parkų kūrimas vadintas sodų architektūra (vok. Gartenarchitektur), Didžiojoje Britanijoje – kraštovaizdžio sodininkyste (angl. landscape gardening), Prancūzijoje – sodų menu (pranc. art des jardins), Lietuvoje – dekoratyvine sodininkyste. 1860 Jungtinių Amerikos Valstijų želdynų kūrėjai F. L. Olmstedas ir C. Vauxas (1824–1895) pirmieji pradėjo vadintis kraštovaizdžio architektais, tada atsirado ir kraštovaizdžio architektūros terminas.Yra 2 požiūriai į kraštovaizdžio architektūrą. Vieni ją laiko architektūros šaka, kiti – savarankiška sritimi. Pirmasis požiūris pagrįstas specialistų plačia veikla. Žymiausieji 18–19 a. kraštovaizdžio architektai save laikė ir architektais, ir sodininkais: L. Brownas, planuodamas sodus, projektavo juose ir namus, tapytojas ir architektas W. Kentas – angliškojo parko pradininkas, sodininkas J. Paxtonas planavo sodybas ir statė šiltnamius; 1851 panaudodamas tipines metalo, medžio ir stiklo konstrukcijas suprojektavo Krištolo rūmus – Didžiosios parodos paviljoną Londone (šis projektas padarė įtaką moderniosios architektūros raidai).
Šiaurės Alabamos universiteto Florence aplinkumos sutvarkymas (architektūrinė bendrovė Olmsted Brothers, 20 a. 4 dešimtmetis)
20 a. rinkos konkurencija skatino architektus specializuotis. Aukštosiose mokyklose (1892 Versalio nacionalinėje aukštojoje sodininkystės mokykloje, 1900 Harvardo universitete) buvo įkurtos pirmosios Kraštovaizdžio architektūros katedros. Kraštovaizdžio architektūra, kitaip nei statybos technika pagrįsta architektūra, plėtota remiantis gamtos mokslais. Taip susiklostė antrasis požiūris į kraštovaizdžio architektūrą, kaip į savarankišką sritį. 1968 Tarptautinė darbo organizacija oficialiai įteisino savarankišką kraštovaizdžio architekto profesiją (greta pastatų architekto ir urbanisto).
Istorinė apžvalga
Senaisiais laikais daugiausia kurti sodai ir parkai, kuriais siekta pagražinti rūmų aplinkumą. Pirmieji sodai buvo stačiakampio plano, tokia forma laikyta logiškiausia ir gražiausia (apskrita forma taikyta retai). Ji naudota Mesopotamijoje, Persijoje, Egipte. Senovės Graikijos matematiko Euklido geometrija turėjo įtakos Romos imperijos miestų planavimui ir sodų bei parkų projektavimui. Geometrija vyravo ne tik parko plane, bet ir želdinių pavidaluose; medžiai buvo genėjami suteikiant jų lajoms rutulio arba kūgio formas, kartais net skulptūrų pavidalą. Šių sodų bruožai tapo pagrindu kraštovaizdžio architektūros raidai. Viduriniais amžiais Europoje plito vienuolynų ir pilių sodai; jie dažniausiai stačiakampio arba kvadrato plano, suskaidyti kryžiaus formos takais, su apskritu fontanu arba gėlynu viduryje.
vilos dʼEste parkas Tivoli (16 a., architektas P. Ligorio)
Renesanso epochoje Italijoje, kaip ir senaisiais laikais, statyta daug užmiesčio vilų, prie jų kurti geometrinio plano sodai. Itališkieji sodai (itališkasis parkas) buvo derinami prie juos supančio kraštovaizdžio, ryškiai atspindėjo geometrijos mokslo laimėjimus. Naudota akmuo, projektuota vandens telkiniai, auginta vietiniai visžaliai medžiai ir krūmai (juos genint būdavo suteikiama geometrinė forma), sodinta mažai gėlių. Sodus projektuodavo rūmų architektai. Ankstyvojo ir brandžiojo renesanso sodams būdinga kvadrato arba apskritimo forma, kiek vėliau naudotos ovalo, stačiakampio ir kitos formos.
Versalio parkas prie Paryžiaus (įkurtas 1661, kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtreʼas)
Baroko laikotarpiu, remiantis itališkojo sodo meninio formavimo pagrindais, buvo kuriami dideli iškilmingi parkai, kuriuose siekta išaukštinti valstybę ir karalių. Ryškiausias pavyzdys – Versalio parkas prie Paryžiaus. Jį sukūrė Liudviko XIV rūmų kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtre’as, kuris davė pradžią prancūziškojo parko stiliui. Versalio parkas geometrinės formos, jame yra ilgų kanalų, alėjų, didelių parterių. Daug prancūziškųjų parkų sukurta 18 a. – Sanssouci parkas Vokietijoje, Petrodvoreco parkas Rusijoje (šie buvo ne tokie meniški kaip Versalio).
Versalio rūmų komplekso oranžerija (1686, architektas J. Hardouinas‑Mansart’as) ir parkas
17–18 a. prancūziškojo stiliaus parkai buvo kritiškai vertinami, jais nesidomėjo ir naujai iškilęs buržuazijos luomas. Europą pasiekusios žinios apie Kinijos ir Japonijos parkus skatino naujo stiliaus parkų atsiradimą. Geriausios sąlygos jiems plėtotis buvo Didžiojoje Britanijoje. Pirmieji angliškojo parko kūrėjai manė, kad tiesios linijos tinka tik pastatams, o kuriant parką architektūros dėsnių nereikėtų paisyti. Parkuose buvo tiesiami vingiuoti takai, nors medžiai sodinti eilėmis, pagal tradiciją statytos skulptūros. Pirmuosius angliškuosius parkus dažniausiai projektavo ne architektai, o dailininkai tapytojai, kurie parką suvokė ne kaip erdvę žmogui, bet, remdamiesi kraštovaizdžio tapybos dėsniais, kaip vaizdą plokštumoje. Šis parko stilius greitai išplito visoje Europoje, t. p. ir Baltijos kraštuose; žymiausi – Pavlovsko, Lomonosovo (prie Sankt Peterburgo), Jekaterinos parkas Carskoje Selo (dabar Puškinas).
19 a. parkuose sodinta iš kitų žemynų atsivežamų naujų augalų rūšių, ypač jų svyruoklinių, margalapių ar raudonlapių formų. Šiems augalams buvo reikalinga ypatinga priežiūra, todėl išaugo botanikų ir sodininkų vaidmuo. Gėlynai vejose sodinti įvairiose gyvūnų, laikrodžio, varpo formos klombose. Romantiški angliškojo stiliaus parkai buvo gana dirbtiniai ir meniškumu neprilygo Renesanso ir baroko laikų parkams.
Apie 1870 pradėta plėtoti modernioji kraštovaizdžio architektūra. Anglų sodininkas ir žurnalistas W. Robinsonas veikaluose iškėlė augalų prigimtinį grožį, siūlė atsižvelgti į jų augimo sąlygas. Augalų ekologija tapo tokia pat svarbi, kaip geometrija Renesanso epochos soduose. Susiformavus dideliems pramoniniams miestams iškilo poreikis gerinti darbininkų gyvenimo sąlygas, pradėta kurti miestų viešuosius parkus. Parkų kūrėjai ėmė atsižvelgti į mokslo laimėjimus ir ilgainiui atsisakė romantizmo. Grįžta prie taisyklingų geometrinių formų, jų naudota daug ir įvairių, jos derintos su laisvomis formomis. Kraštovaizdžio architektūros pakilimo pradžia siejama su Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III epocha (1852–70). Tuo laikotarpiu Londono pavyzdžiu Paryžiuje buvo sukurta daug didelių viešųjų parkų: Boulogneʼs miškas (Bois de Boulogne), Chaumont’o kalvų (Buttes‑Chaumont), Monceau, kiti. Juos projektavo garsūs kraštovaizdžio architektai J.‑Ch. A. Alphand’as, J.‑P. Barillet‑Deschamps’as (1824–73), É. F. André. Jie atsisakė angliškajam parkui būdingo sentimentalumo ir beprasmio formų lankstumo – statinių aplinkumoje takai atkartodavo pastato formas, toliau pereidavo į ovalo arba apskritimo formas. Tokie parkai vadinti mišraus stiliaus.
Europos didžiuosiuose miestuose kuriamus viešuosius parkus užmoju pralenkė kai kurių Jungtinių Amerikos Valstijų miestų parkai; žinomiausias – 340 ha ploto Niujorko centrinis parkas (įkurtas 1865, kraštovaizdžio architektai F. L. Olmstedas, C. Vauxas). Ryškiausias 20 a. moderniojo parko pavyzdys – Hamburgo miesto parkas, kurį 1912 laimėjęs konkursą suprojektavo F. Schumacheris (1869–1947). 1920 įkurtas parkas išsidėstęs 150 ha plote su vyraujančia centrine ašimi, 18 ha ploto vejos aikšte ir 6 ha baseinu parko viduryje; sporto aikštynai ir kiti įtaisiniai išdėstyti mažesnėse erdvėse parko pakraščiuose. Panašių parkų sukurta ir SSRS miestuose (Gorkio centrinis kultūros ir poilsio parkas Maskvoje, pradėtas kurti 1928). Didelius parkus pradėta kurti priemiesčiuose, žymiausias – 895 ha ploto Amsterdamo miškas (het Amsterdamse Bos), pradėtas kurti 1934 pagal C. van Eestereno projektą. Polderiuose buvo iškasti sausinimo kanalai, suformuotas žemės paviršius, nutiesti keliai ir takai, pasodinti miško medynai, pasėtos vejos; sukurta poilsio vietos žaidimų mėgėjams, jojikams, dviratininkams ir kitiems poilsiautojams. Po II pasaulinio karo pagal W. Niemirskio ir kitų projektą pradėtas kurti Silezijos kultūros parkas Lenkijoje. Nuo apytiksliai 1960 Vakarų šalių kraštovaizdžio architektai planuodami teritorijas sėkmingai taikė gamtos mokslų duomenis. Želdynų projektavimo patirtį taikant miestų ir rajonų planavimui susiformavo kraštovaizdžio planavimas (anglų kalba landscape planning).
20 a. pabaigoje pradėjo reikštis postmodernistinis požiūris į kraštovaizdžio architektūrą – nesilaikoma vienos aiškios parko kūrimo sistemos; ryškiausias pavyzdys – La Villette Paryžiuje (1982, architektas B. Tschumi), jame vyrauja ne gamtinės, o dirbtinės formos.
1948 Kembridže (Didžioji Britanija) įkurta Tarptautinė kraštovaizdžio architektų sąjunga, kuriai priklauso šalių narių nacionalinės sąjungos ir individualūs nariai. 21 a. pradžioje Vokietijos penkiolikoje, Jungtinių Amerikos Valstijų šešiasdešimtyje universitetų veikė Kraštovaizdžio architektūros fakultetai. Šiose šalyse kraštovaizdžio tvarkymo specialistų rengiama kelis kartus daugiau nei pastatus projektuojančių architektų (Jungtinėse Amerikos Valstijose dauguma gyventojų gyvena tipinių arba kartotinių projektų namuose, bet sodybai sutvarkyti telkiasi kraštovaizdžio architektūros specialistus; nemažai jų dirba ir kapinių tvarkymo srityje).
Lietuvoje
Renavo dvaro parkas (19 a., tolumoje – rūmai)
Lietuvoje nuo seno gyvuoja valstiečių sodybų tvarkymo tradicija (su savita architektūra ir skulptūra). Kraštovaizdžio architektūrą plėtojo architektai ir sodininkai. 19 a. pradžioje šioje srityje dirbo Vilniaus universiteto dėstytojai ir absolventai – botanikas S. B. Jundzilas (1761–1847), sodininkas J. Strumila (1774–1848), architektai K. Podčašinskis, F. Rimgaila. Nuo 19 a. vidurio (1832 uždarius Vilniaus universitetą, sulėtėjus šalies kultūrinei raidai) dvarininkai vis dažniau kvietėsi projektuotojus iš užsienio. Prancūzas É. F. André, jo sūnus R. J. E. André suprojektavo Palangos, Užutrakio, Trakų Vokės ir Lentvario, manoma, Rygos vokietis G. F. F. Kuphaldtas – Žagarės, Pakruojo ir kitus dvarų parkus.
1918 atkūrus nepriklausomą valstybę miestų savivaldybėse pradėjo veikti sodininkystės skyriai, kurie rūpinosi parkais ir sodais. Po II pasaulinio karo pagal SSRS galiojančius įstatymus želdynų tvarkymą kuravo įvairios žinybos. 1959 Lietuvos statybos ir architektūros reikalų komitete įkurtas Miestų ir gyvenviečių apželdinimo skyrius (vadovas J. Naujokaitis). Jo iniciatyva kurti kraštovaizdžio architektūros padaliniai, tarp jų – Žemėtvarkos projektavimo instituto Vilniuje Želdynų projektavimo skyrius, kuriame rengti kaimo gyvenviečių tvarkymo projektai (vadovas A. Kiškis; dirbo R. Kiškė, A. Mituzas, R. Survila, V. Vaitekūnienė, G. Prakapaitė, A. Mockaitis ir kiti).
Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute Kaune dirbta kraštovaizdžio planavimo srityje, suplanuoti Kuršių nerijos, Aukštaitijos ir kiti nacionaliniai parkai (V. Stauskas, P. Kavaliauskas, G. J. Daniulaitis, L. A. Dringelis ir kiti). Pramonės įmonių teritorijų tvarkymo teoriją kūrė ir projektus rengė Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialo specialistai K. Jakovlevas‑Mateckis, L. Čibiras, O. Skaisgirytė, L. Daškienė, A. Bacevičius ir kiti. Senųjų parkų atkūrimo projektus rengė Paminklų konservavimo instituto Sodybų skyriaus specialistai D. Juchnevičiūtė, E. Navys, A. Knyva, Ž. A. Mačionienė, R. Vasiliauskienė, E. Brundzaitė‑Baltrus, K. P. Labanauskas ir kiti. Miestų želdynų projektavimo darbus vykdė Miestų statybos projektavimo instituto Vilniuje Želdynų projektavimo grupė (V. Šimukonytė, A. Gučas, R. D. Pilkauskas, V. Šeibokas ir kiti). Daug miesto parkų ir skverų projektų parengė Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filiale dirbusi T. Šešelgienė.
Kraštovaizdžio architektūra 1939–44 buvo dėstoma Kauno taikomosios dailės institute (dėstė J. Kova‑Kovalskis), studijos atnaujintos 1972 LSSR dailės institute (dėstytojai V. Mikučianis, A. J. Tauras, R. D. Pilkauskas, J. Balkevičius). 1995 įkurta Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga yra Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos kolektyvinė narė.
L: R. Pilkauskas Kraštovaizdžio architektūros raida Lietuvoje / Vilniaus dailės akademijos darbai 2004 t. 33; A. Niine Maastikuarhitektuuri probleeme Eesti NSV-s Tallinn 1965; M. Laurie An Introduction to Landscape Architecture New York–London–Amsterdam 1975; L. Majdecki Historia ogrodów Warszawa 21978.
624