kraštovaizdžio ekologija

kraštóvaizdžio ekològija, landšãfto ekològija, kraštovaizdžio geografijos mokslo geosisteminės analizės kryptis, nagrinėjanti kraštovaizdyje vykstančią energijos, cheminių elementų, biomasės ir informacijos apykaitą, migracijos ypatumus ir nustatanti kraštovaizdžio dinamiką lemiančias struktūras – horizontus ir toposistemas. Kraštovaizdžio ekologija išsirutuliojo 20 a. 6–7 dešimtmetyje. Kraštovaizdžio ekologijos terminą sukūrė vokiečių geografas C. Trollis; lygiagrečiai jis vartojo geoekologijos terminą, kuris vėliau prigijo kraštovaizdžio geochemijos ir kraštovaizdžio geofizikos mokslinių krypčių kompleksui vadinti. Kraštovaizdžio geosisteminio pažinimo pagrindus kūrė V. Sukačiovas, V. Sočiava, V. Solncevas, B. Polynovas, M. Glazovskaja, S. Zubovas, A. J. Retejumas (Rusija), C. Trollis, G. Haase, H. Neumeisteris, J. Löffleris, K. Billwitzas (Vokietija), N. Beručašvili (Sakartvelas), A. Krauklis (Latvija), G. Pauliukevičius (Lietuva) ir kiti. Kai kurie mokslininkai (R. T .T. Formanas, P. G. Risseris, A. S. Liebermannas, J. I. S. Zonneveldas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Z. Navehas Izraelyje) teikia kraštovaizdžio ekologijos platesnę prasmę, apibrėždami kaip tarpdisciplininį integralų mokslą, tiriantį žmonių poveikį Žemės paviršiaus aplinkai, kraštovaizdžio gamtinių ir antropogeninių veiksnių santykius, geosistemų erdvinę medžiagų ir energijos apykaitą ir jos pokyčius.