kraštóvaizdžio geochèmija, landšãfto geochèmija, kraštovaizdžio geografijos mokslo kryptis, tirianti kraštovaizdžio sferoje vykstančius cheminių elementų pasiskirstymo ir migracijos dėsningumus. Tyrimo objektas – tam tikra cheminių elementų migracija pasižyminti teritorija – geocheminė toposistema. Visi šio erdvinio komplekso komponentai susiję dėsningais geocheminės migracijos ryšiais, kurie gali būti reiškiami kokybinėmis ir kiekybinėmis formulėmis. Geocheminiu požiūriu kraštovaizdį sudaro penkių struktūrinių pjūvių (komponentinė, vidinė toposisteminė, išorinė geosisteminė, išorinė atmosferinė ir paklotinė litogeninė struktūra) savireguliuojantis, atviras, tarpusavyje susijusių vertikaliųjų ir žemesnio rango lateralinių geosistemų kompleksas, funkcionuojantis kaip viena visuma. Daugiausia kraštovaizdžio geochemija nagrinėja biogenezės ir sociogenezės sukurtų elementų migraciją, įvairius geocheminius barjerus ir anomalijas kraštovaizdyje. Remiasi stacionariais geocheminiais ir biocheminiais tyrimais. Glaudžiai siejasi su kraštovaizdžio morfologija ir kraštovaizdžio geofizika. Kraštovaizdžio geocheminės struktūros ypatumai yra vienas svarbiausių veiksnių, galinčių lemti teritorijos plėtros kryptį ir kultūrinio kraštovaizdžio optimizavimą.
Kraštovaizdžio geochemijos pradmenų atsirado 20 a. 3 dešimtmetyje V. Vernadskio, A. Fersmano (Rusija), F. W. Clarko, V. M. Goldschmidto (Norvegija) mokslo darbuose. Pirmąsias metodologines nuostatas 5 dešimtmetyje sukūrė rusų geochemikas B. Polynovas. Prie kraštovaizdžio geochemijos plėtotės prisidėjo A. Perelmano, V. Kovdos, K. Lukašovo, M. Glazovskajos, T. Zvonkovos (Rusija), J. A. C. Fortescue, D. Wattso (Kanada), V. M. Johnsono (Jungtinės Amerikos Valstijos), H. Lesserio (Vokietija) mokslo darbai. Lietuvoje kraštovaizdžio geochemijos tyrimus plėtojo G. Pauliukevičius, L. Masiliūnas, I. Grabauskienė, D. Galvydytė, M. Jankauskaitė.
L: A. Perel′man Geochimija landšafta Moskva 1966; J. A. C. Fortescue Environmental geochemistry. A holistic approach New York 1980.
321