kraštovaizdžio geofizika

kraštóvaizdžio geofzika, landšãfto geofzika, kraštovaizdžio geografijos mokslo kryptis, tirianti kraštovaizdžio sferoje vykstančius medžiagos masės ir energijos pasiskirstymo ir sąveikos dėsningumus. Tyrimo objektas – tam tikra medžiagos, energijos ir informacijos apykaita bei ryšiais pasižyminti teritorija – geofizinė toposistema. Kraštovaizdžio geofizika nustato šilumos, drėgmės, biomasės, kietųjų medžiagų balansą kraštovaizdyje, nagrinėja toposistemų geofizines anomalijas. Taiko tiek originalius, tiek fizikinius tyrimo metodus. Remiasi stacionariais ir maršrutiniais geofiziniais ir geoinformaciniais tyrimais, glaudžiai susijusi su kraštovaizdžio morfologija ir kraštovaizdžio geochemija. Pagal kraštovaizdžio geofizinės struktūros ypatumus galima daryti teritorijų fizinį planavimą, kurti geosistemų valdymo teoriją.

Kraštovaizdžio geofizikos pagrindai padėti 20 a. 6 dešimtmetyje rusų geografų A. Grigorjevo, M. Budykos, G. Chilmio veikaluose. Terminas buvo paskelbtas 7 dešimtmečio pabaigoje (D. Armandas). Prie kraštovaizdžio geofizikos plėtotės prisidėjo V. Sočiavos, V. Snytkos, A. Krauklio, J. Simonovo, K. Djakonovo, V. Butenkos, N. Beručašvili, A. Armando, S. Zubovo, A. Pavlovo (SSRS), R. Slatecherio (Didžioji Britanija), R. Whittakerio, G. Woodwellio (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. Rosso (Rusija) mokslo darbai. Lietuvoje kraštovaizdžio geofizikos pradmenų yra kai kuriuose vandenų, mikroklimato, ekosistemų tyrimo darbuose (V. Chomskis, V. Ščemeliovas, T. Bumblauskis).

L: V. Sočava Vvedenie v učenie o geosistemach Novosibirsk 1978; N. Beručašvili Geofizika landšafta Moskva 1990.

321