kraštóvaizdžio geogrãfija, landšaftótyra, geografijos mokslo sistemos šaka, tirianti kraštovaizdžio morfologinę sandarą, jame vykstančius geoekologinius procesus ir grindžianti kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo metodiką. Kraštovaizdžio geografijos tradicinė morfogenetinė kryptis pagal abiogeninių, biogeninių, sociogeninių komponentų ir jų kompleksų erdvinį pobūdį išskiria ir tiria kraštovaizdžio morfologinius teritorinius vienetus, arba morfotopus. Kitos kryptys kraštovaizdžio geochemija ir kraštovaizdžio geofizika – tiria kraštovaizdžio geoekologiją, analizuoja ir išskiria įvairaus rango toposistemas.
Kraštovaizdžio geografijos pradžia siejama su paviršinių Žemės komponentų komplekso teritorinės diferenciacijos idėjos atsiradimu. Pirmosios tokio pobūdžio idėjos buvo paskelbtos 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Rusijoje (V. Dokučiajevas, L. Ramenskis, G. Vysockis, S. Neustrujevas, L. Bergas), Vokietijoje (A. Hettneris, S. Passarge), Prancūzijoje (J. Brunesas), Didžiojoje Britanijoje (J. F. Unsteadas). Ėmė formuotis kraštovaizdžio ir jo teritorinių vienetų struktūros samprata, buvo sukurti pirmieji kraštovaizdžio geografinio pažinimo metodiniai principai. Pirmuoju raidos laikotarpiu daugiausia buvo domimasi morfologiniais kraštovaizdžio požymiais. Klasikinė morfogenetinė teorija kraštovaizdžio teritorinę sandarą traktuoja kaip dėsningai pasikartojančių genetiškai vientisų struktūrinių dalių įvairovę. 20 a. 3–4 dešimtmetyje ėmė ryškėti 2 mokslinės mokyklos: kultūrinio kraštovaizdžio mokykla (jos atstovai Vokietijoje – O. Schlüteris, H. Schwenckelis, Šveicarijoje – H. Carolis; Didžiojoje Britanijoje – R. Wormsas, Jungtinėse Amerikos Valstijose – C. O. Saueris, P. W. Brayanas), nagrinėjanti gamtos ir žmogaus sukurtų elementų integraciją kraštovaizdyje, ir gamtinio kraštovaizdžio mokykla (Vokietijoje – S. Passarge, K. Bürgeris, K. Paffenas, E. Neefas, J. Schmithüsenas, C. Trollis, Prancūzijoje – G. Bertrand’as, Suomijoje – J. G. Granö, Lenkijoje – J. Kondrackis, Rusijoje – V. Sukačiovas, N. Solncevas, A. Isačenko, D. Armandas, N. Gvozdeckis, V. Sočiava), apsiribojusi kraštovaizdžio gamtinės struktūros analize. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio buvo pripažintas žmogaus poveikis kraštovaizdžio struktūros formavimuisi. Pradėjo įsigalėti sisteminis požiūris ir dialektinė kraštovaizdžio, kaip integruotos gamtinės‑antropogeninės sistemos, samprata (F. Milkovas, V. Preobraženskis, K. Ramanis, A. Basalykas, H. Richteris, G. Bertrand’as, J. Demekas).
Lietuvoje kraštovaizdžio geografijos pradmenų 20 a. 3–4 dešimtmetyje buvo H. Mortenseno, A. Vireliūno, P. Šinkūno mokslo darbuose, susijusiuose su teritorijos gamtinio rajonavimo pradžia. Pirmąją išbaigtą Lietuvos teritorijos kompleksinio gamtinio rajonavimo schemą 1958 parengė S. Tarvydas. 7–8 dešimtmetyje A. Basalyko veikaluose buvo išplėtota morfogenetinė gamtinio kraštovaizdžio struktūros teorija, parengtos detalizuotos individualiojo ir tipologinio Lietuvos gamtinio kraštovaizdžio rajonavimo schemos. Bendrąją Lietuvos kraštovaizdžio morfologinio pažinimo teoriją plėtoti padėjo V. Gudelio, Č. Kudabos, K. Ėringio darbai. 20 a. 8–9 dešimtmetyje pradėta sparčiai plėtoti kraštovaizdžio geoekologijai priskiriami moksliniai tyrimai (G. V. Pauliukevičius, L. Masiliūnas, D. Galvydytė, A. Dilys, I. Grabauskienė, M. Jankauskaitė). Kraštovaizdžio integruoto morfologinio rajonavimo metodologiją ir žemėlapius 1986–2002 parengė P. Kavaliauskas. 21 a. pradžioje pradėta tirti specifiniai morfologiniai kraštovaizdžio kompleksai – technomorfotopai (D. Veteikis) ir biomorfotopai (R. Šimanauskienė).
L: E. Neef Die theoretischen Grundlagen der Landschaftslehre Gotha–Leipzig 1967; J. Demek Systemova teorie a studium krajiny Brno 1974; D. Armand Nauka o landšafte Moskva 1975; V. Preobraženskij ir kt. Osnovy landšaftnogo analiza Moskva 1988; A. Isačenko Landšaftovedenie i fiziko-geografičeskoe rajonirovanie Moskva 1991.
321