kraujavimas

kraujãvimas, hemorãgija (gr. haimorrhagia), kraujo tekėjimas iš traumos ar patologinio proceso pažeistų kraujagyslių. Kraujas gali tekėti į išorę (išorinis kraujavimas) arba į kūno audinius ar ertmes (vidinis kraujavimas). Kraujui tekant į audinius susidaro kraujosruva, gausiau kraujuojant – hematoma. Kraujavimo gausumas priklauso nuo pažeistos kraujagyslės spindžio ir rūšies. Kraujavimas būna arterinis (stipria pulsuojančia srove teka skaisčiai raudonas kraujas), veninis (lėtai teka tamsiai raudonas kraujas) ir kapiliarinis (negausiai kraujuoja audinio ar organo paviršius, kraujas skaisčiai raudonas), ūminis (pvz., dėl traumos, prakiurus skrandžio opai, plyšus aortos aneurizmai, padidėjus kraujagyslių pralaidumui ar sutrikus krešėjimui sergant kai kuriomis ligomis) ir lėtinis (negausus, pasikartojantis, pvz., yrant navikiniam audiniui, sergant opiniu gastritu, vaskulitu). Mikroskopu, spektroskopu, tam tikrais reagentais nustatomas nepastebimas kraujavimas (dažniausiai iš virškinamojo trakto), vadinamas okultiniu (slaptuoju). Nukraujavęs ligonis išblykšta, jam silpna, svaigsta galva, mirga akyse, sumažėja arterinis kraujospūdis, gali netekti sąmonės. Žmogus miršta netekęs 50–60 % kraujo, jei ūmiai kraujuoja iš stambių arterijų – netekęs apie 25 % kraujo. Mirtis gali ištikti kraujui išsiliejus į smegenis, širdiplėvę, antinksčius. Dėl lėtinio kraujavimo atsiranda mažakraujystė. Laikinai stabdant išorinį kraujavimą sužeidimo vietoje dedamas spaudžiamasis tvarstis, ledas, sužeista galūnė pakeliama, nepavykus sustabdyti ar apmalšinti kraujavimo – užveržiama. Gausiai kraujuojant operuojama, perrišamos, susiuvamos kraujagyslės, perpilamas kraujas ar jo komponentai.