kraũjo donorỹstė, socialinis reiškinys, kai žmogus savanoriškai suteikia savo kraujo.
kraujo donorystė
Žmogus vadinamas kraujo donoru. Juo gali būti 18–65 m. amžiaus sveiki asmenys. T. p. kraujo donorystės įstaigos gydytojo sprendimu kraujo donoru gali būti ir vyresni kaip 65 m. amžiaus sveikatos sutrikimų neturintys asmenys, kurie anksčiau iki tol buvo sėkmingai davę kraujo ar jo komponentų. Prieš duodant kraujo nustatoma: ABO kraujo grupė, rezus D antigenas, Kell sistemos K antigenas, hemoglobino kiekis kraujuje. Kiekvieną kartą davus kraujo jis tiriamas siekiant nustatyti, ar pacientas neserga virusiniu hepatitu A, virusiniu hepatitu B, virusiniu hepatitu C, ŽIV, sifiliu, parvoviruso B19 infekcija. Kraujo duoti nepatartina po įtempto darbo ar po naktinės pamainos – žmogus turi būti pailsėjęs. Kraujo davimo dieną rekomenduojama nerūkyti. Donoras guli ant nugaros ant patogaus suolo. Vidinė alkūnės pusė dezinfekuojama, ir adata įvedamà į veną.
kraujas surenkamas į talpą
Kraujo davimo procedūra trunka nuo 6 iki 15 minučių. Jos metu patariama atsipalaiduoti ir rankoje spaudyti minkštą kamuoliuką, kuris pagreitina patį procesą. Kraujas iš venos per adatą ir vamzdelį į teka specialų renkamąjį maišelį, kuriame automatiškai matuojamas paimto kraujo kiekis. Standartinė fiziologinė kraujo davimo dozė – 450 mililitrų. Dar apie 15–20 ml kraujo paimama tyrimams. Kraujas surenkamas kraujo maišelyje, kuriame yra citrinų rūgšties druskos dekstrozės, trukdančios kraujui krešėti ir išsaugančios jį ilgą laikotarpį. Po procedūros venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti 2 valandas. Žmogus turi pailsėti nuo 10 iki 15 minučių. Asmeniui, tapusiam donoru 40 kartų ir ne mažiau kaip 10 m. aktyviai dalyvavaujančiam nemokamos donorystės veikloje, suteikiamas Garbės donoro vardas.
Žmogaus kraują žmogui 1819 pirmą kartą sėkmingai perpylė J. Blundellis (Didžioji Britanija). Lietuvoje 1923 pirmą kartą kraują perpylė V. Kuzma ir 1926 – P. Mažylis.