kraujótaka, kraujo ar hemolimfos tekėjimas žmogaus ir gyvūnų kraujagyslėmis bei kūno ertmėmis. Lemia normalų organizmo funkcionavimą ir medžiagų apykaitą: audiniams tiekiamas deguonis, maisto medžiagos, vanduo, iš audinių šalinamas anglies dioksidas ir medžiagų apykaitos produktai. Kraujotaka dalyvauja organizmo humoralinėje reguliacijoje (išnešiojami hormonai ir biologiškai aktyvios medžiagos), termoreguliacijoje (tekėdamas per vidaus organus skystis sušyla, kūno paviršiuje šiluma atiduodama, todėl vidaus organai neperkaista, o paviršiniai pernelyg neatvėsta). Kraujotakos sistema yra 2 tipų: atviroji ir uždaroji. Atviroji kraujotakos sistema būdinga daugumai bestuburių (nariuotakojų, moliuskų) ir kai kuriems žemesniesiems chordiniams (gaubtagyviams). Jų organizmo ertmėmis tarp ląstelių cirkuliuoja skystis, vadinamas hemolimfa. Uždarąją kraujotakos sistemą turi kai kurie bestuburiai (žieduotosios kirmėlės, nemertinos), stuburiniai gyvūnai ir žmogus. Jų kraujas teka uždarąja kraujagyslių sistema. Uždarąją kraujotakos sistemą sudaro 2 dalys – centrinė (širdis) ir periferinė (kraujagyslės), bei jų veiklą reguliuojantys mechanizmai. Plaučiais kvėpuojančių gyvūnų kraujotakos sistema skirstoma į 2 ratus: mažąjį, arba plaučių, ir didįjį, arba kūno apytakos.
Žmogaus ir žinduolių gyvūnų didysis kraujotakos ratas prasideda keturkamerės širdies kairiajame skilvelyje aorta, kuri šakojasi į arterijas, šios – į arterioles, jos – į kapiliarus; čia vyksta medžiagų apykaita tarp kraujo ir audinių. Arterinis kraujas virsta veniniu, šis teka venulėmis, iš jų – vis platesnėmis venomis, galiausiai viršutine ir apatine tuščiosiomis venomis suteka į dešinįjį prieširdį. Mažasis kraujotakos ratas prasideda dešiniajame skilvelyje plautiniu kamienu (plaučių arterija), kuriuo veninis kraujas (arterijomis, arteriolėmis, kapiliarais) patenka į plaučių alveoles, čia kraujas netenka anglies dioksido, įsotinamas deguonimi (veninis kraujas tampa arteriniu), plaučių venulėmis, venomis grįžta į kairįjį prieširdį. Gimdoje besivystančio vaisiaus plaučiai nefunkcionuoja, todėl vaisiaus kraujotaka skiriasi nuo naujagimio ar suaugusio žmogaus. Žiaunomis kvėpuojančių stuburinių (apskritažiomenių ir žuvų, išskyrus dvikvapes) veninis kraujas iš dvikamerės širdies teka į žiaunas, jose tampa arteriniu, o iš žiaunų – į visus vidaus organus ir grįžta atgal į širdį. Du kraujotakos ratus turinčių gyvūnų širdies sandara sudėtingesnė.
kraujotakos sistemos schema: a – žuvų, b – varliagyvių, c – paukščių, žinduolių ir žmogaus: 1 – skilvelis, 2 – žiaunų kapiliarai, 3 – aorta, 4 – kapiliarai, 5 – prieširdis, 6 – dešinysis prieširdis, 7 – plaučių kapiliarai, 8 – kairysis skilvelis (arterinis kraujas raudonas, veninis – mėlynas, mišrus – violetinis)
Varliagyvių skilvelyje (jų širdis trikamerė) arterinis kraujas susimaišo su veniniu, todėl į organus teka mišrus kraujas. Daugumos roplių arterinis ir veninis kraujas taip pat susimaišo skilvelyje (jų širdis tarpinė tarp trikamerės ir keturkamerės). Kai kurių roplių (krokodilų) ir paukščių (jų širdis keturkamerė) kraujotaka beveik nesiskiria nuo žinduolių ir žmogaus.
Arterijomis kraujas teka dėl širdies darbo, arterijų elastingumo ir kraujospūdžio skirtumo rato pradžioje ir pabaigoje. Širdis kraują išstumia porcijomis, bet kraujas teka arterijomis pulsuojančia nenutrūkstama srove (tai lemia arterijų elastingumas). Venomis kraujas teka dėl jose esančių vožtuvų, nukreipiančių srovę viena kryptimi, griaučių skersaruožių raumenų, kurie susitraukdami spaudo venas ir stumia kraują, taip pat dėl slėgių skirtumo, širdies siurbiamosios jėgos, kvėpavimo judesių. Kraujotakos intensyvumą apibūdina sistolinis (kraujo kiekis, kurį išstumia kairysis skilvelis per vieną susitraukimą, žmogaus – apie 70 ml) ir minutinis (kraujo kiekis, kurį skilvelis perpumpuoja per 1 min, žmogaus – apie 5 l) tūriai ir linijinis kraujo tekėjimo greitis (žmogaus aortoje apie 50 cm/s, arterijose apie 20 cm/s, kapiliaruose apie 0,05 cm/s, venose apie 10 cm/s, tuščiosiose venose apie 25 cm/s.). Kraujotaką reguliuoja nerviniai ir humoraliniai mechanizmai. Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai skatina arba slopina širdies darbą, keičia kraujagyslių tonusą ir kraujotakos intensyvumą. Kraujotakai įtakos turi smegenų žievė (per sąlyginius refleksus), hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos: adrenalinas, noradrenalinas, tiroksinas, acetilcholinas, angiotenzinas, mineralai kalcis, kalis. Keičiantis organizmo funkcionavimo sąlygoms kinta ir kraujotaka. Pvz., dirbant fizinį darbą prasiplečia raumenų, susitraukia vidaus organų kraujagyslės (kraujotakos persiskirstymas), suintensyvėja širdies darbas, padidėja sistolinis kraujospūdis.
2082