Krãžių skerdỹnės (1893), Rusijos administracijos susidorojimas su Kražių parapijos tikinčiaisiais, pasipriešinusiais valdžiai.
Konfliktas kilo dėl Kražių benediktinių vienuolyno mūrinės bažnyčios: 1892 uždariusi vienuolyną Rusijos imperijos administracija kėsinosi bažnyčią uždaryti ir nugriauti. Tikintieji prašė palikti ją kaip parapijos bažnyčią vietoj medinės, statytos 1809, pastarąją leisti pertvarkyti į kapų koplyčią; dėl to kreipėsi į administracines įstaigas, Vilniaus generalgubernatorių, carą (vien jiems parašė 8 prašymus), kitų šalių valdovus, vyskupus, arkivyskupą. Aukštesnieji dvasininkai (tarp jų vyskupas M. L. Paliulionis) ir Kražių klebonas (šis nenorėjo keisti parapijos žemės) jų neparėmė.
1893 06 22 įsaku caras Aleksandras III pareikalavo bažnyčią ir vienuolyno pastatus nugriauti. Parapijiečiai keletą kartų neleido Šiluvos dekanui bažnyčios uždaryti, o nuo 09 13 ją saugojo dieną naktį. Vadovauti bažnyčios uždarymui 1893 11 21 į Kražius atvyko Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas su keliais valdininkais, 70 policininkų ir žandarų. Gubernatorių tikintieji sutiko su caro ir carienės portretais, prašė bažnyčios uždarymą atidėti, kol bus gautas caro atsakymas. Nikolajus Klingenbergas įsakė policininkams išvaryti iš bažnyčios žmones (jų ten buvo apie 400). Kražiečiai pasipriešino ir policininkus nugalėjo. 11 22 rytą iš Varnių atvykusios Dono kazokų Trečiojo pulko 3 šimtinės įveikė tikinčiųjų pasipriešinimą, išvadavo bažnyčios palėpėje užsibarikadavusį gubernatorių. Jo įsakymu 16 žmonių buvo nuplakta, kazokams leista siaubti miestelį ir gretimus kaimus. Dėl kazokų smurto žuvo ir nuo žaizdų mirė 9 žmonės; apie 50 buvo sužeista. 330 tardyta, 71 (34 valstiečiai, 27 bajorai, 10 miestelėnų) suimta (50 iš jų kalinta iki teismo) ir atiduota teisti Vilniaus teismo rūmams.
Kražių skerdynės (litografija, nežinomas dailininkas, 1894 išleista Čikagoje)
1894 09 20 prasidėjusiame teismo procese kaltinamuosius gynė žymūs Rusijos advokatai: S. Andrejevskis, Jonas Mauricijus Kaminskis, Aleksandras Turčianinovas, Aleksandras Urusovas, Vladimiras Žukovskis. Jie įrodė, kad Nikolajaus Klingenbergo veiksmai buvo neteisėti ir kražiečiai nekalti. Vis dėlto 1894 10 teismas 35 žmones nuteisė, iš jų keturis 10 m. katorgai. Dėl kilusio didelio visuomenės pasipiktinimo (įvykį ir teismą aprašė liberalioji Rusijos spauda) caras Nikolajus II katorgą pakeitė 1 m. kalėjimu, kitas bausmes panaikino. Bažnyčia buvo uždaryta, bet nenugriauta (vėl pradėjo veikti 1910).
Kražių skerdynės sukėlė pasaulyje didelį pasipiktinimą Rusijos administracijos vykdoma tautinės priespaudos, nepakantumo kitatikiams politika. Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų spaudoje buvo paskelbta ją smerkiančių straipsnių, įvyko mitingų ir demonstracijų, carui buvo nusiųsta protestų.
Skerdynės sustiprino Lietuvos gyventojų anticarines nuotaikas, žadino užsienio šalyse gyvenančių lietuvių tautinę savimonę. Spaudoje kilo polemika dėl popiežiaus Leono XIII enciklikos Caritatis providentiaeque nostrae (paskelbta laikraštyje Žemaičių ir Lietuvos apžvalga) tarp ją smerkiančiųjų (V. Kudirka ir kiti) ir ginančiųjų. Kritikai piktinosi tariamu popiežiaus nuolaidžiavimu, raginimu nesipriešinti Rusijos valdžiai, gynėjai pabrėžė, kad jo pastangomis Rusijos administracija Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje darė nuolaidų, o enciklikoje tikintieji esą raginami ginti savo tikėjimą, būti lojaliems valdžiai tol, kol ji nenukreipiama prieš tikėjimą, laisvę, sąžinę.
P: 1893 metų Kražių skerdynės. Senelių prisiminimai / sud. A. Rimkus-Šilinskis, Vilnius 2022. L: Kražių skerdynės Vilnius 1993; D. Mačiulis, D. Staliūnas Kražių skerdynės 1893 m. lapkričio 10 d. Vilnius 2022.
2073