kreacionzmas (lot. creatio, kilm. creationis – sukūrimas), pasaulio pradžios aiškinimas, teigiantis, kad pasaulis ir daiktai buvo sukurti dieviškų būtybių tam tikru laiko momentu arba kartu su laiku. Priešingas pasaulio savaiminio gimimo iš chaoso arba okeano teorijoms. Kreacionizmas žinomas įvairiose kultūrinėse religinėse tradicijose (islamo ir kitose), t. p. ir primityviosiose. Vieni aiškinimai teigia tik pasaulio sandaros ir tvarkos sukūrimą iš jau esančios pirminės medžiagos, kiti – ir šios medžiagos sukūrimą. Platono filosofijoje dieviškasis pasaulio kūrėjas demiurgas sukūrė jutimiškai suvokiamą pasaulį iš idėjų ir amžinos neapibrėžtos medžiagos pagal formų pavidalus. Vakarų kultūroje įtakingiausia yra judaistinė ir krikščioniškoji žemės bei dangaus sukūrimo iš nieko (lot. ex nihilo) doktrinos, teigiančios, kad Dievas yra vienintelis ir galutinis būties šaltinis. Kūrimas suponuoja kūrėjo laisvę – Dievas sukūrė pasaulį ne iš būtinybės, bet laisvu savo geros valios aktu; tai liudija Dievo personalumą. Senojo Testamento ištarmė Pradžioje Dievas sukūrė… teigia ne ciklišką, kaip mitinėje pasaulėžiūroje, bet linijinę, negrįžtamų įvykių pripildytą laiko tėkmės sampratą, pasak kurios, pasaulyje galima pažanga, nuopuolis ir prisikėlimas. Kreacionizmo krikščioniškosios doktrinos esmė yra ne tiek pasaulio pradžios tiesiogine prasme, kiek ontologinės priklausomybės nuo Dievo teigimas. Tai aiškinama skirtingai. Teizmas teigia, kad Dievas, būdamas transcendentiškas pasaulio šaltinis, taip pat yra imanentinis jo atžvilgiu, nes nuolat palaiko jo būtį, stebuklingai veikia gamtoje, istorijoje, žmonių gyvenime. Žmogaus siela sukuriama gimstant kūnui. Dabar pasaulis priklauso nuo Dievo ne mažiau nei pradžioje. Deizmas teigia, kad Dievas sukūrė pasaulį, jo fizinę ir dvasinę tvarką, bet nedalyvauja istorijoje ir nelemia jo likimo. Šiuolaikinėje teologijoje kreacionizmą siekiama derinti su Visatos kilmės mokslinėmis teorijomis.
Kreacionizmas skatina į materialųjį pasaulį žiūrėti pagarbiai, kaip į Dievo kūrinį – beatodairiškas gamtos naudojimas ir žiaurus elgesys su gyvūnais yra nepagarba Dievo kūrinijai, prieštaravimas jo valiai. Šis požiūris nereiškia panteizmo ar pagoniško gamtos sudievinimo. Kreacionizmas nepritaria ir kraštutiniam spiritualizmui (žmogaus kūnas yra sielos kalėjimas) – kūną reikia puoselėti ir panaudoti geriems tikslams.
2941