kredto kortẽlė, vardinė elektroninio atsiskaitymo priemonė, suteikianti jos turėtojui teisę įsigyti prekių ir paslaugų mokant už jas negrynaisiais ar išsiimti grynųjų pinigų; viena mokamosios kortelės rūšių.
Kredito korteles leidžia bankai ar kitos finansų institucijos, įvairios bendrovės (atsiskaitymams jų tinkle). Kredito kortelė susieta su banko sąskaita. Kredito kortelė yra asmeninė – nurodoma jos savininko vardas, pavardė ir parašo pavyzdys. Išduodant kredito kortelę nustatomas kredito limitas (t. y. ji susiejama su kredito linija) ir konkretūs kredito grąžinimo terminai. Limito dydis priklauso nuo kredito kortelės turėtojo pajamų ir kredito istorijos. Kiekvieno mėnesio pabaigoje kredito kortelės turėtojas gauna išrašą iš savo sąskaitos, kuriame nurodoma, kokią minimalią panaudoto kredito sumą jis turi padengti. Už kreditą klientas moka nustatyto dydžio palūkanas (jos dažniausiai didesnės už terminuoto kredito palūkanas), už laiku nepadengtą kredito likutį – delspinigius. Kredito kortelių dydį ir formą apibrėžia ISO 7810 standartas. Dažniausiai gaminamos plastikinės, kai kur naudojamos popierinės laminuotos (gamyba pigesnė, bet jos mažiau patikimos) kredito kortelės. Informacija kortelėje gali būti pateikta grafinio įrašo, įspaudimo, brūkšninio kodo, kodavimo magnetinėje juostoje ar luste, lazerinio įrašo būdu.
Rūšys
Pagal galiojimo teritoriją skiriama vidaus (naudojama tik šalyje) ir tarptautinė, pagal klientų kategoriją – paprasta, sidabrinė (skirta organizacijų, bendrovių darbuotojams, įgaliotiems tam tikrose ribose naudotis savo įmonės lėšomis), auksinė (garbingiems, labai turtingiems klientams, suteikia daugiau privilegijų), pagal mokėjimo schemą – kreditinė (turi nulinį pradinį likutį, visos operacijos įrašomos kreditan, už kreditą atsiskaitoma pagal sutartas sąlygas), atsiskaitomoji (už per mėnesį išleistą pinigų sumą reikia atsiskaityti per numatytą laikotarpį) ir debetinė (mokėjimai negali būti didesni už kliento sąskaitoje esančią sumą) kredito kortelė. Pasaulyje populiarios tarptautinės kredito kortelės Visa, Master Card, Maestro, Eurocard, American Express.
Istorija
Pirmąsias kredito korteles pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė Diners Club Inc. (Niujorkas) 1950 (su kredito kortelėmis buvo galima atsiskaityti tam tikruose restoranuose), Franklin National Bank 1951, kelionių bendrovė American Express Company 1958. 1960 kredito korteles leido daugiau kaip 100 Jungtinių Amerikos Valstijų bankų. Susidūrę su siauros savų kredito kortelių aptarnavimo rinkos problema, bankai pradėjo vienytis į asociacijas bendroms kredito kortelėms leisti, pvz., ICA (Interbank Card Association, įkurta 1969) leido Master Charge kredito korteles, NBI (National BankAmericCard Incorporation, įkurta 1970) – kredito korteles BankAmericCard. 20 a. 8 dešimtmečio pradžioje ICA ir NBI pradėjo skverbtis į Europos rinką, 1976 ICA savo kredito korteles pervadino Master Card, o NBI – Visa. 1992 bendrovė Eurocard International (įkurta 1965) susijungė su mokėjimų sistema Euro Check į Europay International.
Kredito kortelės Lietuvoje
Lietuvoje bankai pradėjo išduoti kredito korteles 20 a. 10 dešimtmečio pradžioje.
1657
banko kortelė; kreditinė kortelė